Cukraus pagal skonį. Susan Mallery
Читать онлайн книгу.
aikštelę. Vilkikas, kurį buvo nusisamdęs, pririedėjo artyn ir sustojo, užkirsdamas kelią fotografų automobiliams – žmogeliai neturės jokios galimybės jo pasekti. Vaikinukas pastovės dar kelias minutes ir pasitrauks. Per tiek laiko Reidas spės išnykti iš akiračio.
Volkeris laukė jo prie Glorijos namo ir padėjo iškelti lagaminus. Pakui juodu apsikeitė rakteliais ir jis išlėkė. Korvetė jau buvo paslėpta garaže.
– Prieš akis velniškai šaunus gyvenimėlis, – sumurmėjo Reidas ir įslinko į vidų.
Prie laiptų jis pakėlė akis ir sustingo, išvydęs žemyn lipančią kažkur matytą aukštą šviesiaplaukę. Ji nusišypsojo.
– Sveikas, Reidai. Kaip sekasi?
– Gerai, – sumelavo jis, stengdamasis prisiminti, iš kur šią moterį pažįsta. Tik vėliau, atkreipęs dėmesį į chalatą, suvokė, kad ji – viena iš Glorijos slaugytojų.
– Aš Sendė, – paslaugiai priminė ji. – Sendė Larson. Pameni? Mudu tada ilgokai kalbėjomės dėl darbo.
Teisybė. Ir sprendžiant iš spindulingos jos šypsenos, tas pokalbis praėjo gana sklandžiai. Dabar Reidas prisiminė – Sendė be galo troško pasimylėti su savo mėgstamiausiu beisbolo žaidėju, ir juodu kaip reikiant pasismagino ant jo milžiniško rašomojo stalo „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare".
– Girdėjau, kad persikraustai čia gyventi.
– Laikinai.
– Žinoma. Tai suprantama. – Sendė palietė jam ranką. – Klausyk… Ta popietė su tavimi buvo pasakiška, bet po to sutikau vieną žmogų ir užmezgiau artimus santykius. Rimtus. Todėl trumpalaikis seksas man jau nebeįdomus. Neįsižeisk, gerai?
– Jokiu būdu. – Reidas pasistengė išlaikyti maloniai dėmesingą veido išraišką.
Jam dabar mažiausiai rūpėjo naktis su Sende, bet ne tai svarbiausia. Pagal taisykles ši moteris turėtų būti iki ausų jį įsimylėjusi, nes jis juk ne bet kas, o Reidas Buchananas!
Keista, kad po tokios dienelės jis dar sugeba kažkuo stebėtis…
Lorė atėjo į darbą keliomis minutėmis anksčiau. Pasikabinusi paltą į spintą ji patraukė virtuvėn, kur rado dar vieną aukštą nuostabios figūros gražuolę. Ir tą pačią sekundę pasijuto esanti žemaūgė ir plokščia it lenta.
Na ir reakcija! Argi ne bjauru? O dar bjauresnė buvo šį jausmą sukėlusi priežastis. Viskas per jį! Po šios minties Lorė ryžtingai nusprendė neleisti lėkštam besmegeniui mergišiui sugadinti jai dienos.
– Labas rytas, – linksmai tarė. – Aš – Lorė Džonston.
– Kristė Elsvors, – nusišypsojusi prisistatė stulbinamo grožio tamsiaplaukė. – Glorija ramiai išmiegojo visą naktį, o prabudusi iš karto užsimanė tavęs. Matyt, padarei įspūdį.
– Tikiuosi, gerą.
– Paruošiau jai pusryčius.
– Nunešiu, tu gali bėgti namo.
– Puiku! Ačiū.
Po penkių minučių Lorė su padėklu jau stovėjo prie Glorijos lovos.
– Vis dėlto sugrįžai, – tarė ši. – Kaip apmaudu.
– Girdėjau, kad norėjote mane matyti, todėl neapsimeskite, kad nesidžiaugiate.
– Nesidžiaugiu. Klausiau apie tave vildamasi, kad nusprendei nebedirbti.
– Na, tada jums nepasisekė. – Lorė padėjo pusryčius ant staliuko. – Šiandien sugalvosime kokį nors užsiėmimą. Tokį, kuris jums patiks. Ką nors tokio, kad neturėtumėte laiko niurgzti. Gal, sakau, tiktų mezgimas? Juk visi žmonės mezga.
Nekreipdama į ją dėmesio Glorija susiraukusi pabaksnojo šakute blynus.
– Aš pusryčių nevalgau. Išgersiu tik kavos.
Palinkusi virš lovos Lorė paslaptingai pritildė balsą.
– Pasakysiu jums tik du žodelius, mieloji ponia. Maitinimo vamzdelis. Neverskite manęs tapti žiežula. Geriau jau valgykite ir džiaukitės.
– Esi nemaloniausias žmogus pasaulyje.
– Girdėjau, girdėjau. Tokia nuomonė glosto mano savimeilę.
Kelias sekundėles į ją spoksojusi Glorija atkišo laikraščio lapą.
– Ar vakar perskaitei šitą?
– Laikraščiai manęs nedomina.
– Be reikalo. Moterys turi žinoti, kas vyksta pasaulyje. Bet ne apie tai kalba. Reidas laikinai atsikraustė čia gyventi. Akivaizdu, kad naudojasi mano silpnumu. Sakytum, turėtų būti jau pakankamai suaugęs, kad išsikuoptų paties prisidrėbtą mėšlą, bet kur tau! Šį sykį jaunikaitis apdergė šeimos vardą. Tas vyrukas neša vien tik gėdą ir nusivylimą.
Perskaičiusi antraštę Lorė sumirksėjo.
– Bet ar toks jau geras lovoje?.. Nepasakyčiau?.. Kažkaip nesitiki.
– Akivaizdu, kad jam nepavyko patenkinti tos žurnalistės ir ji sumanė pranešti apie tai tautiečiams. Šlykštu. Ta moteris paprasčiausia šliundra, bet mes, gink Dieve, negalime jai to sakyti. – Glorija patapšnojo per laikraštį. – Perskaityk ir pasimokyk. Mano anūkas su visomis moterimis susidoroja vienodai. Nebūk viena iš tų idiočių, kurios pameta dėl jo galvą, o paskui lieka sudaužyta širdimi. Neturiu kantrybės bendrauti su kvailėmis.
– Jūs įspėjate mane apie pavojų! – staiga susigaudžiusi šūktelėjo Lorė ir išsišiepė. – Jūs dėl manęs nerimaujate!
– Dink iš akių!
Lorė pirmąsyk jai pakluso, bet tik todėl, kad nekantravo sužinoti, ką parašė toji žurnalistė. Atsisėdusi prie virtuvės stalo ji atsivertė reikiamą puslapį ir permetusi akimis kelias pastraipas skausmingai susiraukė. Koks gi vyras norėtų būti pavadintas prastu meilužiu? Juo labiau raštu ir viešai? Skaudus reikalas. Lorė net pajuto šiokį tokį gailestį. Nors neturėjo nė menkiausio supratimo apie Reido seksualinę patirtį, jai buvo sunku patikėti, kad jis toks jau prastas. Juk vyras, perėjęs šitiek moterų, turėjo ko nors išmokti. Argi ne?
Tą akimirką jos apmąstymų objektas įslinko į virtuvę. Sugniužęs ir išsekęs. Užsitempęs tiktai džinsus, ištaršytais plaukais, nesiskutęs… žavingas. Kokius penkiolika kartų žavesnis už žavingą!
Lorė tylėdama žvelgė, kaip jis prieina prie spintelės ir įsipila puodelį kavos. Įspūdingi raumenys susitraukinėjo ir vilnijo nuo menkiausio judesio. Jis atrodė neapsakomai šiltas ir seksualus. Lorės pilve užgimė virpulys.
Pagaliau pakėlęs akis Reidas ją pastebėjo.
– Labas rytas, – burbtelėjo ir išėjo.
Šiam vyrui ji tuščia vieta. Ji jam paprasčiausiai neegzistuoja ir niekada neegzistuos. Tas juokingas fizinis potraukis pastatė ją į kvailės padėtį, iš kurios ji vargu ar kada nors išsikapanos.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro,