Geležies karalius. Julie Kagawa
Читать онлайн книгу.
ir interneto svetainių kūrimas man einasi lengvai. Po galais, aš tikrai moku dirbti kompiuteriu.
Bet atsakydama į Skoto kritiką tesugebėjau išlementi:
– T-taip, aš žinau. Tai yra aš daug žinau.
Jis abejodamas pasižiūrėjo ir aš pajutau, kaip dilgtelėjo mano sužeista savimeilė. Privalėjau įrodyti, kad nesu buka kaimietė, kaip jis įsivaizduoja.
– Žiūrėk, aš tau parodysiu, – pasiūliau ir siektelėjau klaviatūros.
Tada nutiko kai kas keista.
Man nespėjus prisiliesti prie klavišų, kompiuterio ekranas nušvito. Mano pirštai pakibo virš klaviatūros, o mėlyname ekrane pradėjo bėgti žodžiai.
Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs.
Aš sustingau. Žodžiai nesiliovė bėgę, tie patys trys sakiniai, vis iš naujo. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Vėl ir vėl, kol užpildė visą ekraną.
Skotas atsilošė kėdėje, rūsčiai pažvelgė į mane, tada į kompiuterį.
– Kas čia? – paklausė jis piktai žiūrėdamas į mane. – Ką, po galais, tu darai, kvaiša?
Nustūmusi jį šalin pajudinau pelę, tada paspaudžiau Escape, paskui Ctrl + Alt + Delete, kad sustabdyčiau tas nesibaigiančias žodžių eilutes. Nesuveikė.
Staiga, be jokio perspėjimo, žodžiai sustojo ir ekranas trumpam užtemo. Tada pasirodė kita žinutė, parašyta didžiulėmis raidėmis.
SKOTAS VOLDRONAS SPOKSO Į VAIKINUS DUŠE, LOL.
Aš netekau žado. Žinutė pradėjo eiti ratu per visus klasės kompiuterius ir aš niekaip negalėjau jos sustabdyti. Mokiniai prie kitų stalų nuščiuvo, akimirką apstulbo, o tada pradėjo rodyti pirštais ir juoktis.
Skoto žvilgsnį ant savo nugaros aš jaučiau tarsi peilį. Nedrąsiai atsisukusi pamačiau, kad jis spokso į mane, krūtinė kilnojasi. Veidas buvo raudonas, gal iš įsiūčio, gal iš pažeminimo, jis dūrė pirštu į mane.
– Manai, kad tai juokinga, pelkių mergše? Ką? Aš tau parodysiu, kas juokinga. Kale, tu ką tik pati išsikasei sau kapą!
Jis išlėkė iš klasės, pavymui griaudint juokui. Keli mokiniai man nusišypsojo, paplojo, parodė iškeltus nykščius; vienas net pamerkė akį.
Man drebėjo keliai. Susmukau ant kėdės ir bukai įsispoksojau į kompiuterio ekraną, kuris staiga išsijungė, kartu nusinešdamas ir įžeidžiančią žinutę. Tačiau žala jau buvo padaryta. Mano skrandis apsivertė, akis aštriai nudiegė.
Užsidengiau veidą delnais. Aš žuvusi. Galutinai žuvusi. Viskas, Megana, žaidimas baigtas. Kažin ar mama išleis mane į internatą Kanadoje?
Bailus kikenimas pertraukė mano niūrias mintis ir aš pakėliau galvą.
Užsiropštęs ant monitoriaus viršaus, atviro lango fone juodavo kažkoks mažytis deformuotas padaras. Ištįsęs ir liesas, jis turėjo ilgas plonas rankas ir dideles, panašias į šikšnosparnio ausis. Per stalą į mane spoksojo siauros žalios akys, kuriose švietė protas. Padaras išsišiepė, parodydamas aštrius, melsva neonine šviesa švytinčius dantis, ir išnyko, kaip ir vaizdas kompiuterio ekrane.
Akimirką aš apstulbusi sėdėjau, spoksodama į tašką, kur ką tik mačiau tą padarą, o mintys sukosi keliomis kryptimis iškart. O, puiku. Lyg neužtektų to, kad manęs nekenčia Skotas, dar prasidėjo haliucinacijos. Meganą Čeis ištiko nervinis priepuolis dieną prieš šešioliktąjį gimtadienį. Tiesiog uždarykite mane į psichuškę, nes aš tikrai neištversiu kitos dienos mokykloje.
Prisiverčiau atsistoti ir kaip zombis išsvirduliavau į vestibiulį.
Robis laukė prie spintelių, rankose laikydamas po buteliuką gazuoto gėrimo.
– Labas, princese, – pasisveikino jis man slenkant pro šalį. – O tu ankstyva. Kaip praėjo pamoka?
– Nevadink manęs taip, – sumurmėjau trinktelėdama galva į savo spintelę. – O pamoka praėjo nuostabiai. Prašau nužudyti mane.
– Nejau taip gerai? – Aš vos spėjau pagauti jo mestą dietinę sodą; jis pats, šnypščiant putai, atsidarė skardinę nealkoholinio alaus. Robio balse išgirdau pašaipą. – Na, galėčiau pasakyti: „Ar aš nesakiau?“…
Piktai žybtelėjau akimis, provokuodama jį tęsti mintį.
Jo šypsena išblėso.
– Bet… nesakysiu. – Jis kietai suspaudė lūpas stengdamasis nesišypsoti. – Tai būtų neteisinga.
– O ką tu čia veiki? – paklausiau. – Autobusas jau išvažiavo. Ar tryneisi aplink kompiuterių klasę kaip koks šlykštus persekiotojas?
Robis garsiai susikosėjo ir nugėrė didelį gurkšnį alaus.
– Ei, aš čia svarsčiau, – žvaliai tarė jis. – Ką tu veiksi rytoj per savo gimtadienį?
Slėpsiuosi savo kambaryje, užsiklojusi galvą, – pamaniau, bet truktelėjau pečiais ir atsidariau parūdijusią spintelę.
– Nežinau. Ką nors. Nesu nieko suplanavusi. – Pagriebiau knygas, sukišau jas į kuprinę ir užtrenkiau spintelės duris. – O ką?
Robis apdovanojo šypsena, kuri priverčia mane nervintis, šypsena, kuri taip ištempia jo veidą, kad iš akių telieka žali plyšiukai.
– Aš turiu butelį šampano, kurį sugebėjau nukniaukti iš vyno spintos, – pasakė jis prislopintu balsu, judindamas antakius. – O jei aš rytoj ateičiau pas tave? Mes stilingai atšvęstume tavo gimtadienį.
Dar nesu gėrusi šampano. Kartą siurbtelėjau Luko alaus ir vos neapsivėmiau. Mama kartais nuperka kartoninę dėžutę vyno, jis nėra itin bjaurus, bet iš manęs nekokia gėrėja.
Po galais, o kodėl gi ne? Juk šešiolika būna tik kartą gyvenime.
– Gerai, – atsakiau jam ir truktelėjau pečiais. – Galėčiau išeidama trinktelėti durimis.
Robis pakreipė galvą į mane.
– Tau viskas gerai, princese?
Ką aš galėjau jam pasakyti? Kad mokyklos futbolo komandos kapitonas, dėl kurio dvejus metus varvinau seilę, nori mane nudėti, kad kiekviename žingsnyje man rodosi pabaisos, o į mokyklos kompiuterius buvo įsilaužta arba juos kažkas apsėdo. Taip, žinoma. Aš tikrai nesulaukčiau užuojautos iš didžiausio mokyklos pokštininko. Pažįstant Robį, jis tikriausiai pasveikintų mane su puikia išdaiga. Jeigu aš jo taip gerai nepažinočiau, galėčiau pagalvoti, kad tai jis viską suplanavo.
Išspaudžiau blankią šypseną ir linktelėjau.
– Man viskas gerai. Pasimatysime rytoj, Robi.
– Tai iki, princese.
Mama ir vėl vėlavo pasiimti mane. Pamoka turėjo tęstis valandą, o aš prasėdėjau ant bordiūro dulkiant lietui dar gerą pusvalandį, apmąstydama savo apgailėtiną gyvenimą ir žiūrėdama, kaip automobiliai įvažiuoja ir išvažiuoja iš aikštelės. Pagaliau iš už kampo išniro jos mėlynas furgonas ir sustojo priešais mane. Kadangi priekinė sėdynė buvo užkrauta pirkinių maišais ir laikraščiais, įslydau ant užpakalinės.
– Mege, tu visa permirkusi, – pasakė mama žiūrėdama į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. – Nesėsk tiesiai ant sėdynių, susirask kokį rankšluostį ar dar ką nors. Nejaugi nepasiėmei skėčio?
Aš irgi tavęs pasiilgau, mama, – tariau mintyse, susiraukusi pakėliau laikraštį nuo