Geležies princesė. Julie Kagawa
Читать онлайн книгу.
arba sulaukti dar baisesnės lemties.
Už nugaros išgirdau pergalingus klyksmus. Raudonkepuriai mane pastebėjo.
Pasileidau prie durų stengdamasi nepaslysti, nes grindys buvo nulietos iš spalvoto ledo. Tiesus kaip pieštukas liokajus, apsirengęs juodu kostiumu, abejingai žvelgė į mane. Ant pečių krito sulaižyti žili plaukai. Išsprogusios apskritos akys, primenančios žėrinčias veidrodžio šukes, nė nesumirksėjo. Nesukdama dėl jo galvos pastūmiau duris su grimasos iškreiptu veidu, bet jos nepasidavė.
– Nusprendėte pasivaikščioti, panele Čeis? – paklausė liokajus, pakreipęs kiaušinio formos galvą.
– Tik minutėlę, – patikinau ir toliau galynėjausi su durimis, bet mano pykčiui persikreipęs veidas, išraižytas ant jų, pradėjo juoktis iš manęs. Aš neatšokau ir nė neaiktelėjau, nes Stebuklų šalyje spėjau patirti dar ir ne tokių dalykų, tik baisiai įtūžau. – Tikrai netrukus grįšiu, garbės žodis, – pridūriau.
Prie plyšojančių juoku durų dar prisidėjo raudonkepurių baubimas ir aš neapsikentusi spyriau į duris, kad net nuaidėjo.
– Kad jus kur velniai griebtų, prietrankos, atsidarykite greičiau!
Liokajus atsiduso ir paaiškino:
– Jūs pasirinkote ne tą durų pusę, panele Čeis.
Jis palinko į priekį ir pastūmė antrąją pusę, durys girgždėdamos prasivėrė, o besišypsantis veidas ant jų saiga niūriai dėbtelėjo į mane.
– Malonėkite būti apdairi, kai vaikščiosite anapus, – pabrėžtinai mandagiai kreipėsi dvariškis. – Jos didenybė baisiai supyktų, jeigu jūs… hmm… nuspręstumėte pabėgti. Aš, žinoma, įsitikinęs, kad taip nepasielgsite. Juk tik per karalienės malonę iki šiol nesušalote ir nebuvote suėsta.
Į vestibiulį įsisuko ledinė šalčio banga. Už durų manęs laukė žvarba ir tamsa. Grįžtelėjusi į raudonkepurius, kurie tykojo šešėliuotoje koridoriaus prietemoje nuožmiai šiepdami dantis, aš sudrebėjau ir išpuoliau į sniegynus.
Lauke spaudžiantis šaltis vos neprivertė nerti atgal. Kvėpuojant virto garo tumulai, ledinės adatos badė nepridengtas kūno vietas, jos pradėjo tvinkčioti ir degti. Priešais mane kaip ant delno plytėjo speigo sukaustytas rūmų kiemas. Medžius, gėlynus, fontanus ir statulas dengė skaidriausio ledo sluoksnis. Tai šen, tai ten iš žemės kyšojo aštriabriauniai kristalai, kai kurie iš jų aukštesni už mane. Ant fontano atbrailos sėdėjo jaunutės fėjūnės, pasipuošusios švytinčiais baltais apdarais. Ilgi žydri plaukai vilnijo per nugarą. Pastebėjusios mane jos ėmė kikenti prisidengusios burnas ir pakilo. Žydrai nulakuoti nagai blausiai spindėjo prietemoje.
Aš pasukau į kitą pusę. Po kojomis girgždėjo sniegas, batai grimzdo į pusnis, palikdami gilius pėdsakus. Anksčiau būčiau stebėjusis, kaip čia yra, kad po žeme sninga, bet laikui bėgant susitaikiau su mintimi, jog fėjūnų valdose pamatysi ko nematęs. Tiesą sakant, neturėjau supratimo, kur einu, bet judėti buvo geriau, nei stypsoti vietoje.
– Kurgi išsiruošei, puskrauje?
Aplinkui sūkuriavo snaigės badydamos veidą adatėlėmis ir lipindamos akis. Kai pūgos gūsis prašvilpė, pamačiau, kad mane apsupo keturios fėjūnės, kurias ką tik buvau pastebėjusi sutūpusias ant fontano krašto. Lieknos ir puošnios blyškiaveidės gražuolės su blizgančiais plaukais užspeitė mane tarsi vilkių ruja, jų putlias blyškias lūpas iškreipė grėsmingos šypsenos.
– Žinai, Sniege, tu buvai teisi, – pareiškė viena ir paniekinamai suraukė noselę, tarsi užuodusi nemalonų kvapą. – Ji išties dvokia lyg pastipusi kiaulė vasarą. Galva neišneša, kaip Mebė gali tai pakęsti.
Aš sugniaužiau kumščius stengdamasi neprarasti savitvardos. Šiuo metu netroškau veltis į panašius dalykus. „Viešpatie, ir vėl viskas kaip mokykloje, – karčiai pagalvojau. – Nejaugi tai niekada nesibaigs? Dėl Dievo meilės, juk jos amžių patirtį turinčios fėjūnės, o elgiasi kaip mergiotės iš mūsų mokyklos futbolo komandos palaikymo grupės.“
Pati aukščiausia iš ketverto, liekna it žilvičio šakelė fėjūnė su nuodingai žaliomis sruogomis žydruose plaukuose nužvelgė mane šaltomis mėlynomis akimis, prisiartino ir bandė pastumti. Aš tvirtai įsispyriau kojomis į žemę ir jos žvilgsnis tapo dar grėslesnis. Vos prieš metus tikriausiai tebūčiau bejėgiškai nusišypsojusi ir puolusi nuolankiai linkčioti, sutikdama su viskuo, ką jos sako, kad tik paliktų ramybėje. Bet dabar viskas kitaip. Tiesą sakant, teko matyti ir nepalyginamai baisesnių priešininkų nei šios lepūnėlės.
– Kuo galiu jums pasitarnauti? – paklausiau kaip įmanydama ramesniu balsu.
Fėjūnė šyptelėjo. Toli gražu ne maloniai.
– Man tiesiog įdomu, kaip tokia nelemta puskraujė išdrįso kalbėti su princu Ašu tarsi su sau lygiu. – Ji prunkštelėjo ir paniekinamai išrietė lūpas. – Jeigu aš būčiau Mebė, kaipmat būčiau užšaldyčiusi tau gerklę vien už tai, kad išdrįsai į jį pažvelgti.
– Tačiau tu nesi karalienė, – atkirtau žiūrėdama jai tiesiai į akis. – O štai aš jos viešnia, tad abejoju, kad ji pritartų tavo elgesiui. Gal geriau mudvi apsimeskime, jog nepastebime viena kitos. Taip išvengsime daugybės rūpesčių.
– Ar tu nesupratai manęs, puskrauje? – Sniegė prisislinko dar arčiau, beveik lietė skruostą gražia nosele. – Vien jau pažvelgusi į mano princą nusipelnei bausmės. O kai išdrįsai jį užkalbinti, man net bloga pasidarė. Nejaugi nesupranti, kad keli jam pasibjaurėjimą? Kitaip ir būti negali, turint galvoje, kad esi Vasaros fėjūno ir dvokiančios mirtingosios išpera. Todėl mes negalime į tai ramiai žiūrėti.
„Ji vadina Ašą savo princu“, – tariau sau mintyse.
Ar aš teisingai išgirdau? Spoksojau į ją ir man knietėjo leptelėti kvailystę: „Keista. O jis niekada nepasakojo apie tave.“ Vis dėlto nors Sniegė ir elgėsi kaip išlepinta turtingų tėvų dukrelė iš mano mokyklos, ji fėjūnė. Prisiminiau apie tai pačiu laiku, nes jos akys taip patamsėjo, kad net vyzdžių nebesimatė.
– Taigi, – iškošė Sniegė, atsitraukė ir apdovanojo mane atsainia šypsena. – Padarysime štai ką. Tu, puskrauje, prisieksi, kad nuo šiol nė nepažvelgsi į mano mielojo Ašo pusę. O jeigu išdrįsi sulaužyti priesaiką, išlupsiu tau žvairas akis ir nešiosiu kaip pakabutį ant kaklo. Mano supratimu, tai teisingas susitarimas?
Kitos draugužės pradėjo kikenti. Jų juoke pasigirdo plėšrūniškos gaidelės, tarsi jos būtų nekantravusios mane gyvą suplėšyti į gabalus. Galėjau patikinti Sniegę, kad jai nėra dėl ko nerimauti. Juk Ašas vis tiek neapkenčia manęs, tad kokia prasmė grasinti. Tačiau nepatikinau. Tik prisiartinau prie jos, pažvelgiau tiesiai į akis ir paklausiau:
– O jeigu aš atsisakysiu prisiekti?
Stojo tyla. Pajutau, kad tapo dar žvarbiau, ir drąsinau save prieš artėjantį susirėmimą. Protu suvokiau, jog veltis į muštynes su fėjūnėmis – paika mintis. Man gali kaip reikiant iškaršti kailį, užkeikti arba iškrėsti dar kokią nors kiaulystę. Ir tegul! Jau gana nesibaigiančių puldinėjimų ir ašarų, pasislėpus mokyklos tualete. Jeigu šita nelemta kalė nori kautis, labai prašom. Aš irgi ne iš kelmo spirta.
– Argi ne mielas vaizdelis, – pasigirdo pasalūniškai ramus balsas, kai, regis, teliko akimirka iki užverdant tikrai velniavai.
Mes krūptelėjome ir pamatėme iš pūgos išnyrantį aukštą siluetą su besiplaikstančiais balto apsiausto skvernais. Aštrių bruožų veidas buvo kupinas pasipūtimo ir pašaipos.
– Princas Rovanas! – sušuko Sniegė.
Atėjūnas išsiviepė, primerkęs ledo vaiskumo akis.
– Atleiskite,