Išdidusis Džeradas Makeidas. Nora Roberts
Читать онлайн книгу.
Buvo taip pripratęs prie šio miško vaiduoklių, kad nebijojo. Gaila, negalėjo su jais susitikti ir paklausti, kaip jaučiasi žmogus, pasiryžęs rizikuoti gyvybe ir siela. Troško suprasti, kaip galima taip mylėti idealą, gyvenimo būdą ar dar kažką, kad viską atiduotum stengdamasis jį apginti.
Nusprendė, jog ir jis galėtų pasiaukoti dėl šeimos, dėl tėvų ir brolių. Tačiau tai visai kas kita. Tai… šeima.
Pasižadėjo sau vieną dieną išgarsėti. Žmonės žvelgdami į jį žinos, kad tai jis, Džeradas Makeidas, vyras, apgynęs savo idealus, daręs tai, ką reikėjo daryti, ir niekada nevengęs kovos.
1
Džeradas norėjo šalto alaus. Jau juto skonį to pirmo didelio gurkšnio, kuris padės nuplauti bjaurios dienos teisme nuosėdas, pamiršti kvailį teisėją ir klientę, lėtai varančią jį iš proto.
Jam buvo nė motais, kad ji tikrai kalta – buvo bendrininkė daugybės smulkių įsilaužimų vakariniame Heigerstaune prieš ir po tiriamojo įvykio. Tiek to. Jis gali ginti ir kaltą žmogų. Toks jo darbas. Tačiau mirtinai pavargo nuo nesiliaujančio klientės priekabiavimo.
Šios moters požiūris į advokato ir kliento santykius buvo gerokai iškreiptas. Beliko tikėtis, jog pakankamai aiškiai leido jai suprasti, kad jei dar kartą sugriebs jį už užpakalio, jis paliks ją vieną ant ledo.
Kitomis aplinkybėmis jis gal būtų tai priėmęs tik kaip nereikšmingą įžeidimą, netgi iš to pasišaipęs, bet dabar užgriuvo tiek rūpesčių ir darbų, kad juokauti nebuvo noro.
Irzliu judesiu Džeradas įstūmė kompaktinę plokštelę į automobilio grotuvą ir leido Mocartui lydėti jį vingiuotu keliu namo.
Tik vieną kartą sustos, pažadėjo pats sau. Vieną kartą ir trumpam, o tada jau bus šalto alaus eilė.
Nereikėtų nė trumpam stabtelėti, jei ta Savana Moningstar teiktųsi atsiliepti į jo skambučius.
Džeradas pajudino pečius stengdamasis juos atpalaiduoti, o paskui spustelėjo pedalą, norėdamas truputį pasimėgauti neleistinu greičiu. Pažįstamu keliu lėkė greitai, beveik nepastebėdamas nei pirmųjų gležnų pavasario pumpurų ant medžių, nei švelnaus besiskleidžiančių sedulų žiedų rūko.
Jis pristabdė praleisdamas skuodžiantį kiškį, aplenkė į Antietamą važiuojantį pikapą. Tikėjosi, kad Šeinas jau bus pradėjęs ruošti vakarienę, bet prisiminė, jog šiandien jo paties eilė virti, ir nusikeikė.
Rūstumas tiko jo griežtų bruožų veidui su ne visai tobula du kartus sulaužyta nosimi ir kampuotu smakru. Už tamsintų akinių, po juodais lenktais antakiais švietė šaltos ryškiai žalios akys. Nors lūpos buvo piktai suspaustos, vis tiek atrodė patraukliai.
Žvelgdamos jam į lūpas moterys susimąstydavo… Džeradui šypsantis smakre išryškėdavo duobutė, tada jos atsidusdavo ir klausdavo savęs, kaip jo žmona galėjo jį paleisti.
Teismo salėje Džeradas išsiskirdavo iš kitų. Plačiapetis, siaurų klubų, tvirtas ir liemeningas jis visuomet atrodė nepriekaištingai su pagal užsakymą siūtu kostiumu, tačiau net elegantiški drabužiai negalėjo paslėpti iš jo trykštančios jėgos.
Ant iškrakmolytos baltų marškinių apykaklės patraukliai krito juodų plaukų garbanos.
Teismo salėje jis jau nebe tas Džeradas Makeidas, kuris kone nuo pat gimimo dienos nutrūktgalviškai siautė su broliais po apylinkes. Čia jis advokatas Džeradas Makeidas.
Vos išvažiavęs į užmiestį žvilgtelėjo į aukštai ant kalvos stovintį pastatą. Tai buvo senasis Barlou namas, kurį nusipirko į miestą sugrįžęs brolis Reifas. Džeradas pastebėjo Reifo automobilį stataus šlaito viršuje ir sudvejojo.
Kilo pagunda užsukti pas brolį ir pamiršus visus nemalonumus išgerti alaus drauge su juo. Tačiau žinojo – jeigu Reifas nedirba, nekala plaktuku, nepjauna pjūklu ar nedažo kurios nors namo, rudenį turinčio tapti viešbučiu, dalies, tai laukia grįžtančios žmonos.
Džeradą vis dar stebino, kad blogiausias iš blogiausių Makeidų – vedęs vyras.
Taigi jis prariedėjo pro šalį ir pasuko į kairę keliu, kuriuo galima apvažiuoti Makeidų namą ir nedidelį šalia jo esantį žemės sklypą.
Jam buvo pranešta, kad prieš du mėnesius Savana Moningstar nusipirko mažą namelį miško pakraštyje. Dabar jame gyveno su sūnumi uždarą gyvenimą, nes paskalų malūnas apie ją nepateikė jokių žinių.
Džeradas pagalvojo, kad ši moteriškė yra arba kvaila, arba įžūli. Paprastai žmonės, gavę pranešimą iš advokato, į jį atsako. Jos atsakiklyje skambantis balsas buvo žemas, gerklinis ir stulbinamai seksualus, bet jis nelabai troško išvysti to balso savininkę. Tiesiog norėjo padaryti paslaugą kolegai… ir gana nemalonią.
Tarp medžių šmėkštelėjo namelis. Greičiau trobelė, nors prieš kelerius metus ir buvo pristatytas antras aukštas. Džeradas pasuko įvažiuojamuoju keliuku pro Moningstarų pašto dėžutę, dėl duobių smarkiai sumažinęs greitį, ir artėdamas prie namelio atidžiai jį apžiūrėjo.
Rąstinis, vieno miesto gydytojo pasistatytas poilsiui. Bet gydytojas čia ištvėrė neilgai. Miestiečiai dažnai mano norintys kaimiško gyvenimo, tačiau greitai atsikanda jo malonumų.
Ramybė, medžiai ir tylus nuo vakarykščio lietaus patvinusio upelio čiurlenimas netašytų rąstų namelio su veranda aplinkai teikė jaukumo.
Priešais jį esantis status šlaitas buvo akmenuotas ir nelygus, Džeradas žinojo, kad vasarą jis apželia aukštomis neišbrendamomis piktžolėmis. Kažkieno čia jau pasidarbuota, pagalvojo ir vos nestabtelėjo. Žemė, sukasta ir išpurenta, buvo tamsiai rudos spalvos. Kai kurie akmenys palikti kaip natūralios puošybos detalės. Tarp jų ir už jų kažkas jau prisodino gėlių.
Staiga suvokė, kad ne prisodino, o sodina. Apsukęs ratą ir sustojęs keliuko gale prie nedidelio apysenio automobilio, pamatė judančią figūrą.
Pasiėmęs portfelį Džeradas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo per šviežiai nupjautą pievutę. Kai pamatė Savaną Moningstar, labai apsidžiaugė, kad dėvi akinius tamsintais stiklais.
Ką tik ji klūpėjo ant žemės tarp sodo įrankių ir gėlių dėžučių, o dabar lėtai ir labai įspūdingai stojosi. Buvo aukšta – maždaug penkių pėdų ir dešimties colių, nepadoriai apsitempusi murzinai geltonais marškinėliais ir sudriskusiais džinsais. Kojos kone iki kaklo.
Pėdos basos, o rankos purvinos.
Tokiuose pat kaip jo juoduose tankiuose plaukuose, supintuose į laisvą kasą ant nugaros, žvilgėjo saulė. Akis ji irgi slėpė po akiniais nuo saulės. Ta veido dalis, kurios nedengė akiniai, atrodė žavingai.
Džeradui toptelėjo, kad jei kokiam vyrui pasiseka atplėšti žvilgsnį nuo beprotiškai žavingo jos kūno, jis ilgam užkliūva už veido.
Aukšti lyg išskobti skruostikauliai laikė įtempę aukso dulkių spalvos odą. Lūpos putlios, be šypsenos, nosis tiesi ir smaili, o smakras kiek atsikišęs.
– Savana Moningstar?
– Taip, jūs teisus.
Džeradas pažino atsakiklyje girdėtą balsą. Jam dar neteko girdėti labiau prie kūno derančio balso.
– Aš Džeradas Makeidas.
Ji pakreipė galvą, akiniuose žybtelėjo saulė.
– Jūs panašus į advokatą, bet pastaruoju metu nepadariau nieko tokio, kad mane reikėtų ginti.
– Aš nevaikštau nuo durų prie durų medžiodamas klientus. Esu palikęs jums keletą pranešimų atsakiklyje.
– Žinau. – Ji vėl atsiklaupė pasodinti violetinių flioksų krūmelio. – Atsakiklis