Kaimynas iš gretimo buto. Susan Mallery
Читать онлайн книгу.
spoksodama jam į krūtinę. – Pamaniau, kad tu…
– Supratau. Klydai. Nė minties neturėjau. Net bjauru apie tai pagalvoti.
Bjauru? Šiam senovės graikų pusdieviui būtų bjauru su ja mylėtis? Eliza, aišku, jau net neprisimena, kaip tai daroma, ir artimiausiu metu neketina tuo užsiimti, bet tai dar nereiškia, kad ją galima nurašyti. Taip, nepaneigsi, kiek putloka, tačiau gana daili. Ir protinga. O protas juk turi šiokią tokią vertę, ar ne?
Tikriausiai Volkeris turi mylimąją. Gal net yra susižadėjęs. O gal gėjus? Eliza vos neprunkštelėjo. Tikrai būtų sunku patikėti…
– Gerai, pradėkime viską nuo pradžių, – ryžtingai prabilo Volkeris. – Nupirkau padangą, nes tavoji būtų neištvėrusi dar vieno lopo. Rendžiui sumokėjau keturiasdešimt penkis dolerius, kuriuos man grąžinsi. Jeigu galima, pasiliksiu ir pyragą. Aš tavęs nespausiu – galėsi mokėti dalimis, ir tik tada, kai turėsi atliekamų pinigų. Vakarienės nereikia. Sutinki?
Taip… Per anksti užsipuolė. Volkeris elgiasi teisingai ir geranoriškai. Tai kodėl taip norisi ginčytis?
– Tokios sąlygos man priimtinos.
– Tai sutarėm? – Volkeris perėmė pyragą į kairę ranką, o dešinę ištiesė jai.
Eliza paspaudė ją ir linktelėjo.
– Sutarėm.
Jo pirštai buvo šilti ir tvirti. Elizai sukuteno pilvą. Tokia netikėta reakcija baisiai suglumino, todėl ji skubiai atitraukė ranką ir žengtelėjo atbula. Gyvenime iškyla daugybė pavojų – didelių ir mažų, kuo įvairiausių pavidalų. Vienas iš jų dabar stovi priešais: didžiulis, galingas ir toks seksualus, kad kėsinasi pasiglemžti jos miegą ir sielos ramybę. Eliza negali to leisti, juk prieš akis dar trylika metų skaistybės. Jeigu trinsis šalia Volkerio, pasmerks save nelengvam išbandymui.
O ji ir nesitrina. Jokiu būdu. Iš kur tokios mintys?
– Man jau reikia… hmm… bėgti, – sumurmėjo ir apsukusi aplink Volkerį didelį lanką nukaukšėjo laiptais. – Eik valgyti pyrago. Skanaus! – mestelėjo per petį.
– Einu. Ačiū, Eliza.
Ji parlėkė namo ir skubiai užtrenkė duris. Įrėmusi kaktą į vėsų medį luktelėjo, kol aprims pašėlę širdies dūžiai, ir tik tada pastebėjo, kad rankoje vis dar gniaužia sulamdytą banknotą. Na jau ne! Daugiau ten nekels nė kojos. Tik ne šį vakarą. Rytoj tuos pinigus įmes į pašto dėžutę ar pakiš po durimis.
Juk skausmingai aišku, kad Volkerio reikia vengti kaip maro. Iš pažiūros atrodo gražus ir geras, bet verčiau laikytis pirminės nuostatos: Elizą traukia tik rimtų problemų turintys vyrai. Tai jau įrodyta ir patvirtinta. O šiuo metu jai visai nereikia dar vienos katastrofos vyrišku pavidalu – per brangiai kainuotų. Iki šiol vis dar moka už praėjusią… Tikrąja to žodžio prasme.
2
Volkeris išlipo iš automobilio ir patraukė link brolio namo. Dar nebuvo priėjęs prie laiptų, kai triukšmingai atsilapojo durys ir jo pasitikti išlėkė… ne, veikiau išsirito, apvalutė Penė.
– Atsivežei įrankius! – šūktelėjo ir suspaudė Volkerį taip stipriai, kaip tik leido išsipūtęs jos pilvas. – Būk geras, pateisink mano lūkesčius ir patvirtink, kad tie daikčiukai tikri – su rankenomis, pagaminti iš metalo ir skirti rimtam darbui!
Volkeris ją apkabino, priglaudė prie šono ir kilstelėjo lagaminėlį su įrankiais.
– Žaislinius palikau namie. Kai paprašei atsivežti įrankius, kažkodėl pamaniau, kad kalbi apie tikrus.
– Ačiū, – iškvėpė Penė, – kad supranti mane iš pusės žodžio. Nepagalvok nieko bloga – aš iš tikrųjų myliu Kolą. Jis nuostabus, žavingas ir pasižymi daugybe kitų talentų, kurių neminėsiu, gerbdama judviejų kraujo ryšį, tačiau ūkyje iš jo jokios naudos.
– Aš viską girdėjau! – nuo tarpdurio burbtelėjo Kolas. – Tu mane šmeiži. Dar neturėjau progos parodyti, ką moku.
– Žinoma, brangusis, – karštai pritarė Penė ir pro vyrą prasispraudė į vidų. – Ar tikrai tavęs nesutrukdžiau? – susirūpinusi paklausė ji Volkerio. – Gal neturi laiko ar nenori?
Volkeris pasilenkė, pakštelėjo jai į skruostą, paskui pasisveikindamas sumušė su broliu kumščiais.
– Džiaugiuosi, kad paprašei manęs, o ne ko nors kito. Tu laukiesi ir vis dar dirbi, Kolas nė sekundei negali paleisti imperijos vairo, o aš turiu marias laiko.
Jie perėjo dėžėmis užverstą svetainę. Penė apsigyveno pas Kolą liepos pradžioje, iškart po vestuvių. Po pusantro mėnesio dar nematyti jokių ženklų, kad būtų nors pirštą prikišusi prie dėžių su atsigabentais daiktais.
– Tu mane smerki, – per petį mestelėjo Penė, – jaučiu. Suprantu, kad tokia netvarka skaudžiai užgauna karininko akis, bet teks ištverti.
– Argi aš skundžiuosi? Ar pasakiau bent pusę žodžio? – šyptelėjo Volkeris.
– Nė nereikia. – Ji gūžtelėjo pečiais ir užsikišo už ausies vešlias kaštonines garbanas. Eidama pro virtuvę stabtelėjo. – Mūsų namas gal ir panašus į sąvartyną, bet jame yra viena tobula vietelė – virtuvė.
– Kažin, kodėl aš nesistebiu? – Volkeris žvilgtelėjo į brolį. – Sunku patikėti, kad į šį namą sutilpo toks krovinys. Kiek prireikė dėžių?
– Betampydamas pamečiau skaičių, – nerūpestingai tarė Kolas. – Ištaręs dvidešimt penki suvokiau, kad nėra prasmės skaičiuoti.
Penė dirbo vyriausiąja virėja „Jūros krante" – viename iš Buchananų dinastijos restoranų. Tai buvo šeimos verslas, bet tik teoriškai, nes į jį įsitraukė tik vienas iš šios giminės palikuonių.
– Neverk, juk man reikia tinkamos įrangos, – atšovė Penė ir pamojo Volkeriui užeiti į virtuvę. – Iš mėšlo stebuklo neišspausi.
– Aukso žodžiai. Būtinai juos įrašyk savo vizitinėje kortelėje. – Volkeris apžvelgė blyškias sviesto spalvos sienas, „salą" – stalą su įmontuota kaitviete bei plautuve ir viršuje įtaisyta didele kabykla puodams. Nepaneigsi, šios spalvos kur kas mielesnės nei buvusi tamsiai raudona. Džiugina akį, virtuvė atrodo daug erdvesnė. Pro langą krintanti šviesa žaidė ant ką tik išklijuotų plytelių mozaikos. – Nieko nesuprantu: mažylio baldai dar dėžėse, o judu randate laiko klijuoti įmantrius raštus iš plytelių? – neištvėręs leptelėjo ir iš karto pasigailėjo.
Kolo akyse šmėstelėjo begalinė užuojauta.
– Vis dėlto nesusivaldei, ar ne?
Penės žvilgsnis niekuo nenusileido skustuvo ašmenims.
– Atsiprašau, gal nenugirdau, bet, regis, ką tik nuskambėjo kritikos gaidelės! O čia važiuodamas ar tikėjaisi, kad paruošiu tau vakarienę? Na, prisipažink: ar tikėjaisi?
– Volkeris nieko bloga nenorėjo pasakyti, – skubiai tarė Kolas ir užstojo brolį plačia krūtine. – Žmogui tik truputį keista – juk ne kiekvienam duota suprasti, kaip veikia tavo nepakartojamos smegenys. – Jis šiek tiek palinko ir pritildė balsą. – Prisimink, kas turi įrankius.
Penė nusijuokė.
– Teisybė… Gerai jau, gerai – tik neverskite manęs jaustis kalta, nes nežmoniškai maudžia nugarą.
– Nepyk, – atgailaujančiu tonu tarė Volkeris, mėgaudamasis linksmais jaunavedžių