Mano Valentinas. Lucy Monroe
Читать онлайн книгу.
Fetė nekreipė dėmesio, kai jos prasidėjo vėliau nei paprastai. Ne pirmas kartas. Mintis apie nėštumą nė nešovė į galvą. Net tada, kai krūtys pasidarė labai jautrios. Pagalvojo, kad kaltas PMS. Net tada, kai ėmė pykinti nuo kiaulienos kvapo. Niekada pernelyg nemėgo mėsos.
Net tada, kai dienomis pradėjo jaustis pavargusi. Juk dauguma Sicilijos įmonių vidurdienį porai valandų užsidaro, kad žmonės galėtų pailsėti. Gal ji tiesiog perėmė naujosios tėvynės įpročius. Net nepagalvojo galinti būti nėščia, kai vienąsyk ryte apsiraudojo prie sudaužytos stiklinės. Tą kartą ruošėsi ne tokius lengvus kaip įprastai pusryčius – labai norėjo kiaušinių.
Netoptelėjo net tada, kai vieną dieną prieš pietus keturis sykius teko bėgti į tualetą. Nuėjo pas daktarą pasiteirauti, ar nebus pasigavusi kokios nors pūslės infekcijos, o paaiškėjo, kad nešioja Tino kūdikį.
Ji globėjiškai priglaudė ranką prie pilvo. Dabar visi nėštumo simptomai atrodė ypatingi. Ji – moteris, kuriai visas galimybes turėti šeimą išplėšė mirtis, laukiasi. Beveik neįmanoma patikėti, kad ji buvo šitokia akla. Fetė manė niekada nebepastosianti.
Tačiau gydytojas ją apžiūrėjo ir patvirtino – ji pastojo. Pastojo.
O dangau.
Apkabinusi save ji žvelgė į lipdomą beveidę nėščią figūrą. Neapsakoma nuostaba ir džiaugsmas, kuriuos jautė, sužinojusi, kad laukiasi kūdikio, Tino kūdikio, atsispindėjo visose tos figūros linijose, jos rankos, pakeltos virš galvos, nedviprasmiškai reiškė džiaugsmą. Fetė atsigręžė į pačią pirmą figūrą, kurią nulipdė sužinojusi apie nėštumą.
Ši išreiškė baimę, temdančią džiugesį. Veide atsispindėjo nerimas. Ranka globėjiškai priglausta prie kiek atsikišusio pilvo. Tai buvo afrikietė moteris. Į jos tradicinį drabužį kabinosi kitas vaikas, ne paliegęs iš bado, bet ganėtinai liesas. Abi figūros stovėjo ant pagrindo, primenančio išdžiūvusią žolę.
Tai buvo jaudinanti statula, į ją žiūrint pačiai Fetei norėjosi verkti. Nieko nauja. Vien mene Fetė leisdavo sau išlieti širdies skausmą, vienatvės pojūtį, su kuriuo susitaikė, bet su kuriuo taip ir neišmoko gyventi. Kai kurie jos darbai skleidė džiaugsmą ir ramybę, o kiti žadino tokius jausmus, apie kuriuos ne visi nori kalbėti.
Vis dėlto jos darbus puikiai pirkdavo, kiekviena statulėlė kainuodavo nemažus pinigus. Bent jau tos, kurias ji išleisdavo iš dirbtuvės. Vakar nulipdytoji nėščia moteris vėl virs molio luitu. Pernelyg sujaukta. Nė vienas jausmas joje neišsiskiria iš kitų.
Kai kurie darbai nepavykdavo. Ji priėmė tai kaip kūrybos kainą. Visą dieną praleido prie šios statulos, bet nesėdėjo iki pat vėlaus vakaro kaip prie pirmosios. Gal ir dėl to, kad Tinas jai paskambino.
Jis retai kada skambindavo, nebent paskirti susitikimo laiką. Net kai išvykdavo iš šalies savaitei ar ilgesniam laikui, ji neišgirsdavo iš jo nė žodelio. Bet vakar paskambino. Kaip suprato, be jokios priežasties, vien pasikalbėti. Keista.
Tikrai, tikrai.
Bet gera. Kiekviena galimybė praplėsti griežtai seksu apsiribojančius santykius – tikra palaima. Ypač dabar.
Vis tiek keista.
Ji nežinojo, kada pasakys jam apie kūdikį. Be abejo, pasakys, bet tinkamu laiku. Per pirmus tris mėnesius yra galimybė persileisti, o jos sveikata neleidžia šios galimybės atmesti. Praradus visas viltis turėti šeimą sunku patikėti, kad dabar gali būti kitaip.
Vis dėlto ji galėjo tikėtis.
Ji nieko nesakys apie nėštumą, kol jis taps matomas.
Šią savaitę važiuos pas gydytoją. Tolesni tyrimai nustatys, ar nėštumas – gimdinis. Nors jos vaisingumo specialistas sakė, kad dar viena negimdinio nėštumo galimybė beveik lygi nuliui, Fetė norėjo būti tikra.
Ir neprasitars Tinui, kol pati įsitikins.
ANTRAS SKYRIUS
Dieną prieš vykstant į ligoninę Fetei reikėjo mokyti dailės pradinukus. Šį darbą ji gavo atsitiktinai. Beveik. Fetė buvo sakiusi Agatai Grisafi, kaip ji myli vaikus ir mėgsta būti su jais, bet jos darbas neleidžia daug šito patirti. Agata pasikalbėjo su anūko mokyklos direktoriumi ir sužinojo, kad šis labai džiaugtųsi, jei žymi menininkė vieną dieną per savaitę mokytų jo mokinius.
Štai kaip tai prasidėjo ir kaip nutiko, kad Fetė pažinojo meilužio motiną ilgiau nei jį patį. Kai kas gal sakytų, kad prie šito prisidėjo Apvaizdos ranka, ir, Fetės manymu, galbūt tai būtų tiesa.
Džosujė, Tino numylėtas aštuonmetis sūnus, priklausė antrajai grupei, kurią ji tądien mokė. Kaip paprastai, jis meiliai paklausė, ką ji mananti apie jo nupieštus Marsalos rūmus. Vaikai kaip tik dirbo prie projekto, kuriame turėjo atskleisti rašymo ir dailės gabumus, pavaizduodami savo miestą – tokį, kokį jį mato aštuonmečiai ir devynmečiai.
– Gražu, Džijau.
– Ačiū, sinjora.
Ji nuėjo prie kito vaiko – padėjo mergaitei pasirinkti spalvą žuviai, nardančiai jūroje prie Marsalos krantų.
Pamokos pabaigoje, visiems vaikams išėjus iš klasės, Džosujė priėjo prie jos stalo.
– Sinjora Džuljelmo?
Vaikai kreipdavosi į ją itališku Viljams pavardės atitikmeniu, nes šitaip jiems buvo lengviau, ir ji neprieštaravo.
– Ką, branguti?
Jis vyptelėjo išgirdęs meilų žodelį, skruostai kiek nuraudo, bet buvo matyti, kad jam malonu, ir Fetė nusprendė dar kada nors jį taip pavadinti. Retkarčiais.
Nesvarbu, kad Tino sūnus jos širdyje užėmė ypatingą vietą, ji nesiekė atkreipti į tai dėmesio. Tai tik sutrikdytų Džosuję, ko gero, įsiutintų Tiną ir sukompromituotų ją mokykloje.
– Norėčiau pakviesti jus šįvakar pavakarieniauti su savo šeima, – oficialiai ištarė jis. Buvo akivaizdu, kad ilgai repetavo šitą frazę.
– Ar tėtis žino, kad kvieti mane vakarienės? – paklausė ji, rimtai svarstydama, kur link viskas suka.
– Taip, sinjora. Jam bus labai malonu, jei ateisite.
Ji nustėro.
– Ar jis taip tau sakė?
– O taip. – Džosujė vėl droviai nusišypsojo. – Jis labai džiaugiasi, kad ir man jūs patinkate.
Lyg pavasario šaltinis joje sukunkuliavo viltis. Gal juodi debesys pagaliau sklaidosi. Ar gali būti, kad ji vėl turi galimybę įgyti tikrą šeimą – šeimą, kurios iš jos šį kartą niekas neatims? Ši viltis gąsdino, net skaudino.
– Man bus didelė garbė kartu su jumis pavakarieniauti.
– Ačiū, sinjora. – Džosujė padavė jai sulankstytą popieriaus lapą. – Mano tėvas nubraižė jums žemėlapį, jei prireiktų.
Ji paėmė lapą.
– Ačiū, man labai malonu.
Jai teko ten kelissyk pietauti su Agata, nors ši labiau mėgo lankytis Picolate, dievino Fetės studiją. Sakydavo, kad mėgaujasi privilegija pamatyti menininko darbą iš arti, kol jis dar nebaigtas.
– Tai aš sugalvojau nupiešti žemėlapį. Padėjau tėčiui.
Po šios užuominos ji išlankstė lapą ir pasigrožėjo aiškiai vaikiška ranka nupieštu piešiniu. Tačiau detalios nuorodos buvo surašytos įstriža Tino keverzone.
– Puikiai padirbėjai, Džijau. Ypač man patinka vynuogėmis apkibę vynuogienojai, kuriuos nupiešei, kad žinočiau, ką pamatysiu.
– Dabar vynuogės kaip tik noksta. Senelis sakė, kad jam grįžus iš Neapolio, gal jau