Meilė neperkama. Sharon Kendrick
Читать онлайн книгу.
tai nebūtų mažumėlę nemandagu? Taip akivaizdžiai perimti kontrolę į savo rankas? – atsargiai pasiteiravo ji.
Salvatorė mąsliai pažvelgė į merginą. Kartais ji užsimiršdavo ir išklodavo jam tai, ką išties galvodavo, užuot sakiusi tai, ką jis norėtų išgirsti. Ar todėl jis įprato jai atsiverti?
Vyras suvokė kalbąs su Džesika taip, kaip jam nė nešautų į galvą kalbėtis su savo asistentėmis ar sekretorėmis, nes jau iš anksčiau žinojo, kokie pavojai slypi tokiuose pasišnekučiavimuose.
Asistentė arba sekretorė dažnai pasitikėjimą suprasdavo klaidingai ir nuspręsdavo, kad didysis bosas nori su ja dalytis savo paslaptimis visą gyvenimą. O praraja tarp jo, užimančio valdybos pirmininko postą, ir valytoja dirbančios Džesikos buvo per plati, kad ji pakliūtų į tokių kvailų svajų spąstus. Tačiau ji dažnai pati to nežinodama pataikydavo kaip pirštu į akį. Kad ir dabar. Atsilošęs krėsle Salvatorė apmąstė jos žodžius.
Jam visai nesinorėjo įžeisti Garto Somervilio arba paniekinti jo žmonos ir jos draugužių. Kas jam nutiks, jei nueis vakarienės ir ten bus visos tos moterys? Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Bet jis nebuvo nusiteikęs vaikytis grobuoniškai nusiteikusių moteriškių. Kaip vaiko, kuriam gausiai siūloma saldainių, jo apetitas pastaruoju metu sumenko. Moters grožis nebeturėjo jokios reikšmės. Taip laisvai ir atvirai siūlomas seksas neteko savo mistiškumo, savybės, kuri labiausiai jį traukė.
– Si, – vėl tyliai sutiko jis. – Būtų nemandagu.
Jam nematant, Džesika iš chalato kišenės išsitraukė šluostę, buteliuką ir ėmė blizginti jo stalą.
– Ko gero, niekur nedingsite, ir teks eiti, – tarstelėjo ji ir ant stalo užpurškė citrinų kvapo skysčio.
Salvatorė suraukė kaktą. Jau ne pirmą kartą sugavo save svarstantį, kiek jai galėtų būti metų. Dvidešimt dveji? Treji? Ir kodėl ji užsidirba valydama kabinetus? Nejau ji tikrai laiminga, kas vakarą eidama čia su šepečiu ir kibiru vandens, sukiodamasi aplink jį, kol jis baigia skaityti dokumentus ir pasirašinėti laiškus?
Jis stebėdavo ją, kol ji darbuodavosi. Tiesą sakant, paganyti akis nebuvo labai kur. Džesika buvo neaukšta, plaukus visada slėpė po skarele, tokios pat bjauriai rausvos spalvos kaip chalatas. Dukslus drabužis slėpė jos figūrą, ir Salvatorė niekada nežiūrėjo į ją taip, kaip vyrai nužvelgia moterį. Niekada nepagalvojo, kad po tuo chalatu slypi kūnas… Bet kol ji energingai ratais šveitė stalą, chalato audeklas netikėtai aptempė standžias jaunas krūtis.
Taigi, po tuo chalatu tikrai yra kūnas. Tiesą sakant, gali būti, kad pakankamai dailus. Salvatorė nurijo seiles. Netikėtas pastebėjimas jį pribloškė ir atsilygino staigiu geismo pliūpsniu.
– Gal galėtum išvirti man kavos? – trūksmingu balsu paprašė jis.
Padėjusi šluostę Džesika pagalvojo, ar tam arogantiškam Kardinių industrijos bosui kartais neatrodo, kad jo didžiulis kaip daržinė kabinetas susitvarko pats. Kažkam tenka nuvalyti nuo stalo ratilus, kurie lieka nuo per dieną išgertų nesuskaičiuojamų puodelių espreso, o rašiklius, kuriuos jis išmėto po visą stalą, surinkti ir tvarkingai sudėti į pieštukinę.
Ji ramiai sutiko skvarbų safyro mėlynumo žvilgsnį. Ne, jis tikrai apie tai nemąsto. Tokie vyrai kaip jis pripratę, kad jų gyvenimas tekėtų sklandžiai. Pripratę, kad jiems nepastebimai plušėtų būriai žmonių, kurie yra tarsi fonas, kaip nematomi sraigteliai, užvedantys galingą mašiną.
Kažin, ką jis pasakytų išgirdęs, kad ji čia ne tam, kad virtų jam kavą? Kad į jos pareigas neįtraukta virti kavą? Kad tai pakankamai diskriminuojantis reikalavimas ir niekas netrukdo jam pačiam išsivirti kavos.
Bet niekas su bendrovės valdybos pirmininku taip nekalba. Net jeigu ji pamirštų jo pareigas, Salvatorė buvo toks arogantiškas ir grėsmingas, kad ji neišdrįstų. Jis juk pripratęs, kad moterys puola vykdyti jo pageidavimų, vos jam spragtelėjus pirštais ir dar mėgaujasi, tai darydamos!
Nuėjusi prie kavos aparato, kuris panėšėjo į biurą nusileidusį nedidelį erdvėlaivį, ji paruošė jam puodelį kavos ir padėjo ant stalo.
– Jūsų kava, pone.
Kai Džesika palinko į priekį, Salvatorės uoslė pagavo sumišusį ir keistai viliojantį citrininio valikio ir pigių kvepalų aromatą. Akimirką jis leido savo pojūčiams juo mėgautis, ir staiga jam į galvą toptelėjo be galo įžūli mintis.
O kas, jei į tą vakarienę jis atsivestų Džesiką? Ji nukreiptų kitų moterų dėmesį. Nejau į Salvatorės Kardinio, pagarsėjusio savo baime kam nors įsipareigoti, parankę įsikibusi mergina nepasiųstų pasauliui signalo, kad jis jau nebe laisvas? Ypač jei ta mergina nebūtų kvapą gniaužiančio grožio ir tikrai duotų peno paskaloms?!
Lietus toliau pliekė biuro langus, ir Salvatorė stebėjo, kaip pasiėmusi šluostę Džesika įnirtingai imasi šluostyti dulkes. Tarsi iki šios akimirkos ji tebuvo tik baltas popieriaus lapas, ant kurio kažkas pradėjo piešti moters figūrą, ir tik dabar pradėjo ryškėti smulkios detalės. Salvatorė turėjo tikslią ir greitai įvertinančią akį moterims, ir pirmąjį kartą jis nukreipė ją į merginą, šluostančią dulkes po staliniu šviestuvu.
Užpakaliukas riestas, klubai moteriški – tuo jis tikras. Pirmą sykį jis leido sau pastebėti ir jos taliją – liemuo lieknas it vapsvos.
Nors versle jis laikėsi originalių pažiūrų, Salvatorė mėgdavo, prieš priimdamas sprendimą, surinkti kaip galima daugiau informacijos. Jis niekada nesikliaudavo vien instinktais. Ji šiai užduočiai gali visiškai netikti.
– Kiek tau metų? – staiga paklausė jis, ir ji pasuko į jį savo pilkas bei stebėtinai ramias akis. Jos jam priminė krioklio nugludintus akmenėlius.
Džesika užgniaužė nuostabą. Labai asmeniškas klausimas iš vyro, kuris anksčiau teskirdavo jai tiek pat dėmesio, kiek ir kokiam nors baldui. Nustojusi valyti, ji pažvelgė į jį.
– Man?.. Dvidešimt treji, – netvirtai atsakė ji.
Salvatorė nužvelgė jos pirštus. Žiedų nematyti, bet šiais laikais negali žinoti.
– Ir tu netekėjusi?
– Ištekėjusi? Aš?! Viešpatėliau… Ne!
– Ir namuose nelaukia pavydus vaikinas? – žaismingu tonu pasiteiravo jis.
– Ne, viršininke. – Kam, po galais, jam reikia tai žinoti?
Salvatorė tik linktelėjo. Taip jis ir manė. Vyras mostelėjo į kibirą.
– Ir tu patenkinta tokiu darbu?
Džesika nužvelgė jį primerktomis akimis.
– Patenkinta? Ko gero, nesupratau klausimo.
Salvatorė truktelėjo pečiais ir mostelėjo į šepetį su kibiru.
– Atrodai pakankamai protinga. Man atrodo, kad tokia jauna mergina tikrai turėtų trokšti daugiau, nei valyti grindis tarp šio biuro sienų.
Buvo skaudu tai girdėti. Negana to, kad Salvatorė žvelgia į ją iš aukšto, jis dar laiko ją kvailu robotu. Tačiau toks vertinimas tik parodo, koks jis arogantiškas ir skurdžios vaizduotės.
Džesika mintyse suskaičiavo iki dešimties. Ji turėjo kelias alternatyvas. Paimti kibirą ir užversti ant šios tamsios, dailios, besišaipančios galvos… Ak, tereikia įsivaizduoti, kaip plonas marškinių šilkas permirksta purvinu vandeniu, ir šoką jo veide! Jai tai patiktų labiausiai. Išskyrus tai, kad tokios alternatyvos ji neturi, nes toks poelgis prilygtų profesinei savižudybei.
Arba ji gali atsakyti ramiai, protingai ir galbūt privers jį atsiimti savo žodžius.
– Aš ne visą laiką