Meilės loterija. Shirley Jump

Читать онлайн книгу.

Meilės loterija - Shirley Jump


Скачать книгу
suprato, kodėl šuo toks draugiškas…

      Mažas baltas maišelis vis dar sūpavosi ant Sofijos Votson pirštų. Pagunda, kuri vertė Mortizą uosti orą ir spaustis arčiau.

      – Ar galiu jas išsinuomoti? – vėl paklausė ji, stengdamasi apeiti šunį, tačiau Mortizas judėjo drauge.

      – Mortizai… – perspėjo Harlanas, bet jo žodžiai buvo tarsi balsas tyruose. Nė nespėjus užbaigti sakinio retriveris spėjo pastverti maišelį ir nušokti nuo verandos.

      – Kas čia, po galais? – apsisuko Sofija. – Jūsų šuo ką tik pavogė mano priešpiečius!

      Harlanas pažvelgė į palmės pavėsyje gulintį Mortizą , palaimingai draskantį pakavimo popierių.

      – Tikrai.

      – Nesiruošiate jam sukliudyti?

      Mortizas kilstelėjo snukį ir prarijo ką tik išvynioto sumuštinio dalį. Prie jo pribėgo Tenonė ir atsigulusi greta įniko kramsnoti dar neišvyniotą sausainį.

      – Regis, šiek tiek per vėlu.

      Sofija Votson pradėjo purkštauti. Paskui nusikeikė. Tada dar šiek tiek papurkštavo.

      – Na, tada nepaliekate kitos išeities, – galiausiai tarė. Nusitraukusi švelniai geltonos spalvos megztinį sviedė į Harlaną. Tas pagavo drabužį ir įsistebeilijo į Sofiją. Šioji stovėjo tik su aptempta berankove palaidine, kuri spalviškai derėjo prie megztinio. Harlanas sumirksėjo ir akimirką prarado nuovoką .

      Tik po gerų penkių sekundžių pagaliau suprato, ką daro Sofija: sustačiusi vieną ant kitos dvi kėdės užsikėlė ant galvos ir dabar stovėjo nuo pastangų įtempusi bicepsus.

      – Pasiimu šias kėdes kaip kompensaciją už prarastus priešpiečius, – pranešė.

      – Ei, negalite…

      – Galiu ir pasiimsiu. Stebėkite. – Sofija apsisuko su kėdėmis ant galvos ir nusileido verandos laipteliais.

      Harlanas žvilgtelėjo į šunis.

      – Kodėl jos nesulaikėte?

      Mortizas ir Tenonė pakėlė akis, Harlanas nusikeikė, o šunys vėl įniko doroti tarp letenų įspraustus priešpiečius.

      Velniava. Harlanui reikės rimtai užsiimti šia moterimi, kol galutinai neišvedė iš kantrybės.

      Antras skyrius

      – Gražios kėdės, – išsiviepė Lulu Sonders ir klestelėjo į vieną iš dviejų ąžuolinių Adirondako stiliaus [Adirondako architektūrinį stilių suformavo stovyklavietes Niujorko valstijos Adirondako kalnuose kūrę meistrai. Šio stiliaus namai ir baldai pasižymi masyvumu, statomi ir gaminami daugiausia iš rąstų, kad sukurtų kaimo atmosferą.] kėdžių, kurios puikavosi prie ryškia mozaika dekoruoto stalelio priešais Cuppa Java kavinę. Šie rankų darbo šedevrai puikiai tiko jaukioje kavinukėje. Sofija ilgai ieškojo lauko baldų, ir vieną popietę netikėtai užmačiusi kėdes Harlano Džounso verandoje nustojo dairytis kokių kitų. Jos tobulos, nes padarytos vietos meistro.

      Mažame Edžertono Krantų miestelyje kuo daugiau prekių įsigyjama iš vietos prekeivių, tuo geriau. Kavos pupeles Sofija pirko iš vietinės parduotuvės, kurioje jas skrudino, bandeles kepė iš vietinių produktų ir tiekė klientams kartu su gėrimais, pavadintais vietinių įžymybių vardais. Ji nusamdė Lulu, kuri buvo kilusi iš šeimos, gyvenančios Edžertono Krantuose nuo pat jų atsiradimo dienos, ir kuri dėl savo draugiško ir pagyrūniško charakterio buvo tapusi kone vietine legenda. Pati Sofija čia gyveno visą gyvenimą ir troško, kad kavinukė darytų amžinumo įspūdį.

      Kaip tik dėl to šį rytą ir susivaidijo su tuo nepakenčiamu Harlanu Džounsu. Dar neteko sutikti vyro, kuris taip erzintų. Be to, jo šunys visiškai nevaldomi. Ir atrodė, kad jis pasiryžęs paversti ją miestelio pajuokos objektu. Tačiau kėdes meistravo nepaprastas.

      Sofija klestelėjo ant kėdės priešais ir atsuko veidą į saulę. Klientų nebuvo, ir ji mėgavosi reta ramybės akimirka. Sofija kavinėje praleisdavo didumą laiko ruošdama latę ir tiekdama šviežiai keptus itališkus džiūvėsėlius [Biscotti (it.) – juostelėmis supjaustytas pyragas; pjaustomas vos ištrauktas iš orkaitės, kad riekelės būtų traškios.] – nors savo darbą ji mėgo, pasinaudodavo ir nedažna proga pasimėgauti darbo vaisiais.

      – Ačiū, – padėkojo ji Lulu. – Pavogiau iš Harlano Džounso verandos.

      – Pavogei?

      – Taip. Tas vyras per daug užsispyręs savo paties labui.

      – Ir seksualus, – atsidususi pridūrė Lulu. Nubraukė nuo antakio tamsiai rudus plaukus ir gurkštelėjo šaltos kavos, kurią jau anksčiau abiem patiekė lauke. – Ką jau kalbėti apie pietietišką akcentą. Tikras saldainiukas.

      Sofija nusijuokė.

      – Saldainiukas? Harlanui Džounsui nepritaikyčiau nei šio, nei kito panašaus epiteto.

      – Drauge, tuomet esi akla, nes šis vyras yra seksualiausias egzempliorius, kokio miestelis nematė jau ilgą laiką. – Lulu prispaudė ranką prie krūtinės. – Tai aš jam išnuomojau namą, tad turėtum jaustis dėkinga, jog pagyvinau tavo apylinkių peizažą.

      Šaligatviu atžirgliojusi Mildreda Mejers išgelbėjo Sofiją nuo komentaro apie Harlano Džounso seksualumo koeficientą. Tikriausiai tai tik į gera, nes Sofijos gyvenime nebuvo laiko vyrams. Ji jau pasimokė, jog negalima vienu metu turėti ir partnerio, ir darbo, kuris užima beveik visą laiką; ši pamoka jai kainavo santykius su sužadėtiniu, ir ji ligi šiol negalėjo suprasti, kaip įmanoma suderinti nuosavą verslą su asmeniniu gyvenimu. Be to, bjauri ir be galo vieša jos santykių su Džimu pabaiga mėnesių mėnesius buvo pagrindinis miestelio paskalų objektas.

      Priminimas sau: niekada nebėk iš vestuvių, kai žurnalistai sėdi be darbo. Korespondentai nedavė ramybės ištisas savaites, kenkdami verslui ir asmeniniam gyvenimui. Dėkui Dievui, ilgainiui triukšmas nuslopo. Sofijai itin palengvėjo, kai Gertrūda Maksvel paėmusi į rankas vinčesterį išvijo iš namų neištikimą vyrą ir taip nukreipė dėmesį į save.

      Kad ir kaip ten būtų, Sofija mylėjo savo mažą jaukią kavinukę. Tai ne vien verslas – tai jos užuovėja, nors stipriai ir gyvybingai įmonei sukurti reikėjo nuolat ir įtemptai dirbti. Ji plušo sunkiai, bet savo darbą mėgo. Kai savaitė baigdavosi, ir ji suvokdavo, kad vos kartą kitą spėjo paflirtuoti su vyru, ką jau kalbėti apie pasimatymus, skubėdavo save nuraminti, kad santykiams dar bus laiko.

      Kurgi ne, tikriausiai, kai gyvens senelių namuose.

      – Man šovė nuostabiausia mintis! – prisiartinusi sušuko Mildreda.

      Sofija nusišypsojo. Mildreda ir nuostabiausia mintis – tai galėjo būti labai pavojinga. Kitados Mildreda dirbo mokytoja – trečioje klasėje mokė ir Sofiją – ir buvo aktyvi Edžertono Krantų bendruomenės narė. Nesuvaldoma ir keista moteris, pasižyminti polinkiu į ryškių spalvų drabužius ir akį rėžiančius derinius. Šiandien vilkėjo trumpomis neoninės citrinos spalvos kelnėmis ir koralų raudonumo palaidine, kuri ryškumu galėjo varžytis su saule. Rėksmingą aprangą papildė stambus turkio ir aukso spalvų kaklo papuošalas, kurį atkartojo brangiais akmenimis nusagstyti sandalai.

      – Kurgi jūsų nusikaltimo bendrininkė? – paklausė Sofija.

      – Tavo senelė šiandien prastai jaučiasi, todėl liko namie.

      Sunerimusi Sofija nusekė paskui Mildredą į vidų ir pradėjo ruošti įprastą jos užsakymą.

      – Turėčiau pas ją užsukti. Pažiūrėti, ar viskas gerai.

      – Kaip tik šito ir nereikia daryti. Tavo senelė liepė perduoti, kad nesijaudintum ir be rimtos priežasties jos namuose nesirodytum. – Mildreda


Скачать книгу