Naktis su Čarliu. Jennifer Crusie
Читать онлайн книгу.
plepėjo, kad jis truputį nustebo staiga įtrauktas į pokalbį.
– Aha.
– Ateik rytoj vakarienės.
Čarlis nušvito plačia laiminga šypsena.
– Ačiū.
Dar vienas žmogus iš radijo stoties. Pirmiausia Elė, paskui Markas, dabar Džo. O juk atvažiavo į miestą vos prieš kelias valandas. Dieve, jis tikrai gabus.
Elė piktai dėbtelėjo į Džo.
Džo pamėgdžiojo jos piktą žvilgsnį.
– Nežiūrėk į mane taip. Noriu susipažinti su Tenu Tenjelu.
– Čarliu, – pasakė Čarlis. – Paprasčiausiai vadink mane Čarliu.
ELĖ VIS DAR SVARSTĖ, ar Čarlis jai patinka. Jis sėkmingai išvadavo ją nuo Marko, tačiau vaduodamas visą laiką juokėsi, dėl to ji pasijuto esanti tikra liurbė. Žinoma, Čarlis teisus – panika jos nepuošia. Elė sudraudė save ir kibo į naujausią problemą. Jai teks dirbti su vyruku, bučiavusiu ją bare. Profesinių santykių taip užmegzti nedera, juolab kad jis puikiai bučiuojasi. Būtų sunku atsisakyti, jei siūlytų pakartoti, o ji, žinoma, turėtų nesutikti, nes miegoti su talentu – prasta mintis. Pažiūrėk, kas nutiko su Marku. Ne, Marką reikia mesti iš galvos. Bendravimas su Čarliu nieko gero neduos, štai kodėl taip nenoriai pasiūlė vakarieniauti kartu su Džo, tačiau šito vyruko lengvai neatbaidysi. Jis išvis netramdomas.
Tiesa, pirmą kartą pamatęs Džo Čarlis nustebo. Elė įdėmiai nužvelgė šalia sėdintį buto draugą. Džo palikdavo ryškų įspūdį iš dalies dėl geraširdiškumo, atsispindinčio veide, o jo veidas buvo tobulas – žmonės pasijusdavo geriau vien pažvelgę į jį. Elė dabar jautėsi geriau vien žiūrėdama į Džo. Vėliau aptars su juo kebeknę darbe ir viskas taps aišku.
Tačiau Džo turėjo trūkumų. Vienas jų – maistas.
Jis nagrinėjo valgiaraštį taip, tarsi ruoštųsi vertinti vakarienę, nors greičiausiai taip ir bus. Džo tars: „Padauginta raudonėlių. O kur bazilikai? Paprasti prieskoniai. Aišku kaip dieną – prastas virėjas. O šparagai?“ Jis galėtų dienų dienas aptarinėti salotas. Bet kol kas Džo tik parodė į valgiaraštį ir pasiteiravo:
– Ką manai?
Elė susikaupė įprastiniam mūšiui. Ją vis dar pykino po įtemptos popietės, tad didžiulis negyvo gyvulio gabalas visiškai neviliojo. Vis dėlto pavalgyti būtina, kitaip apalps; turi išsirinkti ką nors, ko Džo nemėgsta gaminti, kad šis neįsižeistų.
– Manikočiai, – nusprendė Elė. – Kai pastarąjį kartą ruošei šį patiekalą, dejavai, kad reikia prikimšti tiek makaronų.
– Neimk manikočių. Aš juos išverdu skaniau nei čia. Rinkis žlėgtainį.
– Nenoriu žlėgtainio. Noriu makaronų.
– Tada rytoj grįžusi namo nesakyk: „Makaronai? Ką tik valgėme makaronus.“
Čarlis pažvelgė į vieną ir į kitą.
– Judu seniai kartu?
Irzlus Čarlio tonas prajuokino Elę.
– Kalbi visai kaip Markas.
– Taip, o jei jau prakalbome apie Marką, kas ten buvo? – Džo susiraukęs pažvelgė į Elę. – Išgėrėte po taurelę, kai jis tave atleido?
– Taigi. – Čarlis taip pat susiraukęs įsistebeilijo į Elę. – Kas įvyko? Aš ten buvau, bet nieko nesupratau.
Elė sudribo kėdėje, vėl prislėgta šlykščių dienos įvykių.
– Tai mano baisiausias košmaras. Todėl ir užkalbinau Čarlį. Nenorėjau, kad Markas pamanytų, jog aš vis dar… supranti.
– Suprantame. – Džo pažiūrėjo į Čarlį. – Paprastai ji taip neištyžta. Tiesą sakant, paprastai labai pasitiki savimi. Tiesiog Markas verčia ją elgtis taip, tarsi vėl būtų dvylikos.
Čarlis linktelėjo.
– Gaila, nebuvai bare. Sunku buvo suprasti, ką ji vapalioja.
– Nevapaliojau. – Elė atkišo smakrą ir pamėgino apsimesti stipria ir įžūlia, Čarlis prunkštelėjo. Elė pasidavė ir susiėmė už galvos. – Tai velnias.
Džo paglostė jai galvą.
– Nagi, nagi. Turi mane.
– O, gerai, – nepakeldama galvos atsiliepė Elė. – Šitai guodžia.
– Dabar užsisakyk, – pasakė Džo. – Tik nesusimauk.
Galiausiai Džo leido užsisakyti fetučinių su vištiena, nes ir pats norėjo jų paragauti. Elė svarstė, jog vištos nėra negyvi gyvuliai; ji buvo nusiteikusi galvoti apie bet ką, išskyrus ateitį. Vištos – tai greičiau proteinai su plunksnomis. Džo su Čarliu užsisakė po jautienos kepsnį, Džo padavėjai smulkiai išaiškino, kokių salotų jie pageidauja, ši užsirašė pažodžiui, nes aptarnavo jį jau ne pirmą kartą. Padavėjai pasišalinus Džo prisiminė pamiršęs paaiškinti, kokių daržovių patiekti Elei, o ši atšovė norinti paprasto patiekalo, tada Džo pareiškė, jog taip maitintis nesveika ir jie įsivėlė į įprastinį ginčą, kurį vis pertraukdavo kvatojimas, kol įsiterpė Čarlis.
– Taigi, kaip seniai judu pažįstami?
– Ketverius metus, – atsakė Džo. – Nuo tada, kai Elė atėjo į radiją.
Elė atsipalaidavo ir nusišypsojo Džo.
– Buvau ką tik atvykusi ir neturėjau, kur gyventi, Džo užsuko į radiją susirinkti dokumentų, jo buto draugas buvo neseniai išsikraustęs, todėl jis pasiūlė man laisvą kambarį, kol susirasiu, kur apsistoti.
Džo išsišiepė.
– Mudu grįžome namo, kalbėjomės ir juokėmės iki antros ryto, aš liepiau jai neieškoti kitų namų ir nuo to laiko gyvename kartu.
Čarlis pažvelgė į Džo, paskui į Elę; jis neatrodė patenkintas. Elės šypsena dingo: ji spėliojo, ką blogo pasakė, bet nutarė nesukti galvos, nes tai netaps dar vienu skauduliu. Čarlis tarė:
– Nesuprantu. Jei Džo tobulas vyras, kodėl išvis susidėjai su tuo juokdariu Marku?
Džo nustebęs pažvelgė į Čarlį.
– Aš tobulas vyras?
– Ji taip sako.
Džo pažvelgė į ją pakėlęs antakius.
– Aš pamalonintas.
Elė įsitempė.
– Na, beveik. – Ji metė žvilgsnį į Čarlį, pasirengusi visam laikui jo atsikratyti, jei leptelės ką nors netinkamo.
Džo pažiūrėjo į Čarlį.
– Aš gėjus.
Čarliui atlėgo ir jis nusišypsojo Džo. Paėmė duonos lazdelę.
– Tuo geriau tau, bet tai nepateisina draugystės su Marku. Šiame mieste turėtų būti kitų vyrų, beveik tokių pat tobulų kaip tu, tik mėgstančių merginas.
Elė nustebusi sumirkčiojo. Akivaizdu, jog bus kažką pražiopsojusi, bet jei Čarlis nėra nusistatęs prieš gėjus, koks skirtumas, kas sukasi jo galvoje. Tai vyro galva. Šiaip ar taip, greičiausiai ten nieko neįmanoma suprasti. Pažvelkite į Marką.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте