Nelauktas sugrįžimas. Melanie Milburne
Читать онлайн книгу.
plačiai nusišypsojo, jos pilkos akys suspindėjo iš smalsumo. – Pažįsti Brontę, ką?
– Taip, – atsakė Luka. – Susipažinome prieš kelerius metus Londone. Aš Luka Sabatinis. – Jis ištiesė ranką Reičelei.
Prašau, Viešpatie, neleisk jai suprasti, – tylomis maldavo Brontė.
– Reičelė Braugem, – prisistatė Reičelė, paimdama jo ranką ir entuziastingai ją purtydama. – Ė, man rodos, skaičiau apie tave laikraštyje prieš porą dienų. Tu viešbučių verslininkas, ar ne?
– Teisingai, – tarė Luka. – Turiu čia reikalų ir pamaniau, kad bus puiki proga vėl susitikti su Bronte. Planuojame šiandien drauge pavakarieniauti.
– Tiesą sakant, būsiu užsiė… – pradėjo Brontė.
– Ji mielai su tavimi nueitų, – greitai išbėrė Reičelė, pažvelgdama į Brontę taip, lyg ji būtų paskutinė kvailė. – Ji labai retai kur išeina. Kaip tik neseniai jai sakiau, kad reikia prasiblaškyti.
Brontė pažvelgė į draugę žvilgsniu, kuris būtų sustabdęs net ir įsisiautėjusį bulių. Ši tik geranoriškai nusišypsojo ir vėl atsisuko į Luką.
– Tai ar ilgai būsi Melburne? – paklausė, alkūnėmis atsiremdama į registratūros staliuką ir patogiai įsitaisydama, o jos žvilgsnis tiesiog liepsnojo iš smalsumo.
– Pradžiai mėnesį, – atsakė Luka. – Čia turiu kelis tolimus giminaičius. Praleisiu šiek tiek laiko ir Sidnėjuje bei Aukso Krante.
Brontė nenumanė, kad Luka čia turi giminių. Melburne buvo didžiulė italų bendruomenė, taigi nebuvo visai netikėta, kad jis gali čia turėti pusseserių ar pusbrolių, gal net dėdžių ar tetų. Kai buvo kartu, jie neaptarinėjo vienas kito praeities. Brontei visuomet vienas labiausiai intriguojamų dalykų buvo jo uždarumas dėl šeimos reikalų. Atrodė, lyg nori pamiršti, kad yra kilęs iš turtingos ir privilegijuotos šeimos. Luka retai kalbėdavo apie darbą ir, nors jie susitikinėjo pusmetį, niekada nesišvaistė pinigais, kaip dažnai mėgsta elgtis turtuoliai. Žinoma, jie valgydavo prabangiuose restoranuose, bet, be siaubingai brangios išsiskyrimo dovanos, pristatytos vieno iš jo pavaldinių, ji daugiau nieko iš jo negaudavo, išskyrus kartais gėlių. Bet vis dėlto argi jis, pats to nežinodamas, neįteikė jai pačios brangiausios dovanos?
– Na, esu tikra, kad, būdamas čia, Australijoje, puikiai praleisi laiką, – Reičelė nė kiek nesidrovėdama kalbėjo toliau. – Tu nuostabiai kalbi angliškai. Ar esi čia buvęs anksčiau?
– Ačiū. Mokiausi Anglijoje, būdamas paauglys, o kelerius praėjusius metus praleidau keliaudamas tarp mano namų Milane ir Londone. Iki šiol man nebuvo tekę būti Australijoje, bet abu mano broliai čia jau pabuvojo. Vyresniojo brolio žmona – australė, nors jie susipažino užsienyje.
Pradėjo rinkis pirmieji popietinės pamokos dalyviai. Brontė stebėjo, kaip Luka pasisuko į mažų vaikų, atėjusių su savo motinomis arba auklėmis, grupelę. Jis švelniai jiems nusišypsojo ir kelios motinos užsispoksojo; netgi mergaitės spoksojo į jį, lyg jis būtų koks dievas ar įžymybė.
– Atsiprašysiu, – šiurkščiai tarė jam Brontė, pasitraukdama nuo registratūros stalo. – Man reikia dirbti.
– Pasimatysime šįvakar, – tarė Luka, sutikdamas jos žvilgsnį. – Išsinuomojau automobilį, todėl galiu tavęs užsukti, jei duosi savo adresą.
Brontė prisiminė kuklų mažą močiutės butą, kuriame gyvena su Ela, savo motinos namo gale. Prisiminė ir visus vaiko reikmenis, dėl kurių reikėtų pasiaiškinti, jei Luka panorėtų užeiti. Ji nesiruošė jam nieko pasakoti. Jis turėjo progą sužinoti apie kūdikį ir šaltakraujiškai ją praleido.
– Ačiū, ne, – atsakė ji. – Atvyksiu pati.
Jis akinamai nusišypsojo.
– Tai vis dėlto nusprendei sutikti?
Atsakydama ji irzliai į jį pažvelgė.
– Neturiu kito pasirinkimo. Tu grasini man lupikiškai didele nuomos kaina, jei nepaklusiu tavo norams.
Luka ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė jai per skruostą.
– Tu net neįsivaizduoji, kokie yra mano norai, cara, – švelniai tarė jis ir, nespėjus jai atsakyti, pasisuko išeiti.
Antras skyrius
– Žinoma, pabūsiu su Ela, – vėliau tą vakarą pasakė Brontei Tina Benet. – Šiaip ar taip, ji tuo metu vis tiek jau bus lovoje. Vėl susitinki su Reičelės pusbroliu Deividu? Žinau, kad jis ne tavo skonio, bet, regis, visai neblogas vyrukas.
Brontė apkabinusi ant kelių laikė savo keturiolikos mėnesių dukrelę, uosdama ką tik išmaudyto kūdikio aromatą.
– Ne, – atsakė ji ir pažvelgė į mamą. – Su kai kuo, ką sutikau Londone. Jis Melburne tik kelioms savaitėms ir nusprendė mane susirasti.
Tina suraukė savo plonyčius antakius.
– Bronte, brangioji, ar tai jis? Elos tėvas?
Brontė susiraukusi linktelėjo.
– Kvailai tikėjausi, kad ši diena niekada neišauš. Jam nutraukus mūsų santykius, gavau žinutę, kad jis niekada nebenori manęs matyti. Švari pabaiga, – parašė. O dabar staiga pakeitė taisykles.
– Tau nebūtina su juo susitikti, jei nenori, brangioji, – tarė Tina. – Jis juk net nežino apie Elą. Šiaip ar taip, po to, kaip jis su tavimi pasielgė, nemanau, kad privalai jam pasakyti.
Brontė atsiduso ir pašiaušė tamsiai rudus, švelnius it plunksnelės dukrytės plaukus.
– Mama, aš jaudinuosi tik dėl laiko. Jis viską nutraukė dar nežinodamas, kad aš nėščia. Jei būčiau sužinojusi prieš savaitę, gal viskas būtų kitaip. Galbūt, jei jis būtų žinojęs, nebūtų buvęs toks… toks tikras, kad nebenori manęs matyti.
– Brangioji, ką būtų pakeitusi savaitė šen ar ten? – paklausė jos motina. – Aišku, kad jis jau buvo apsisprendęs. Jis nesutiko su tavimi pasikalbėti net telefonu, ką jau kalbėti apie susitikimą. Ką turėjai daryti? Pasakyti jam per tarpininkus?
Žiūrėdama į motiną, Brontė prikando lūpą.
– Gal kaip tik taip ir reikėjo pasielgti. Gal tada jis būtų sutikęs dar kartą pasimatyti. Mes bent jau būtume aptarę įvairius variantus.
Tina Benet apdovanojo dukterį išmintingu žvilgsniu.
– Ir kokie gi tie variantai? Spėju, jis tave tiesiu taikymu būtų nusiuntęs nutraukti nėštumo. Toks vyras tikrai nenorėtų išlaikyti meilės vaisiaus. Netiktų prie gyvenimo būdo.
– Niekada nebūčiau sutikusi, – tarė Brontė, stipriau prispausdama Elą. – Niekas manęs neįtikintų atsikratyti kūdikio.
– Brangioji, buvai jauna ir iki ausų įsimylėjusi. Žinau pakankamai moterų, kurios padarė tai, dėl ko paskui gailėjosi, tik todėl, kad to reikalavo mylimas vyras.
Brontė pažvelgė į mažylę, prisiglaudusią jai prie krūtinės, kovojančią su miegu ir besistengiančią neužmerkti tamsiai mėlynų akių. Brontę sujaudino mamos žodžiai. Ji buvo jauna ir beprotiškai įsimylėjusi. Ji būtų padariusi beveik viską, kad išlaikytų Luką šalia. Bet ji pasirodė visiška kvaiša, sekiodama paskui jį kaip įsimylėjusi paauglė, palikdama begalę žinučių jo telefone ir atsakiklyje, ką jau kalbėti apie maldaujamus elektroninius laiškus, kuriuos prisiminusi dabar tik susiraukdavo.
– Nesakysi jam apie Elą? – paklausė motina.
Brontė švelniai nubraukė