Netikėti jausmai. Anna DePalo
Читать онлайн книгу.
vikontas vis tiek mane stebina, jis nepanašus į nelaimingą. Jis toks romantikas, juk stengiasi tave apvesdinti.
– Su tavimi? – pašaipiai paklausė. – Nemanau.
Nenorom Sojeris prisimerkė iš susižavėjimo, bet jam tai nemažai kainavo.
– Kalbi kaip stačiokė niujorkietė.
Tamara kilstelėjo antakį.
– Norėjai pasakyti, kaip moteris, kuri sako tai, ką mano? Pasvajok!
– Tai pirmasis mano pasiūlymas tuoktis ir jis ką tik buvo atmestas.
– Galiu nuraminti, kad nesugadinsiu tavo gero vardo, – atsakė ji. – Tavo žiniasklaidos magnatai žinos, kaip pakreipti istoriją.
Po sekundės Sojeris nekukliai nusikvatojo.
– Leisk man sužinoti, kodėl esu netrokštamas jaunikis?
– Nuo ko pradėti? Leisk pagalvoti…
– Noriu išgirsti naujausias žinias.
– Suprantu, kodėl tėvas nori tokio žento kaip tu…
Jis įsmeigė į ją smalsias akis.
– Judu esate spaudos magnatai iš to paties visuomenės sluoksnio, – dėstė Tamara.
– Ar tai blogai?
– Puikiai žinau, kodėl nenoriu tokio vyro kaip tu, – tęsė nekreipdama dėmesio į klausimą. – Tu per daug panašus į mano tėvą.
Ir vėl sugrįžo prie to paties?
– Ar padėtų, jei pasakyčiau, kad neturiu trijų buvusių žmonų?
Tamara papurtė galvą.
– Tu vedęs savo žiniasklaidos imperiją. Verslas yra tavo vienintelė meilė. Gyveni ir kvėpuoji vardan suktybių.
– Tikiuosi, mano buvusios merginos yra pakankamas įrodymas, jog yra visai ne taip? – pašaipiai paklausė jis.
– O kas joms suteikė buvusių statusą? – įkyriai klausinėjo ji.
Sojeris suraukė kaktą.
– Gal paprasčiausiai santykiai buvo nesėkmingi.
– Svarbiausia priežastis čia yra darbas, – dėstė ji, – ir būtent tavo darbas. Aš taip manau. Mano tėvas taip pat gyvena ir kvėpuoja verslu, tai daro jį mylinčių žmonių sąskaita.
Sojeris nusprendė netęsti pokalbio, nes viena buvo aišku: abu yra tikri užsispyrėliai. Tamara nepasakė, bet buvo aišku, kad prisideda prie nukentėjusiųjų sąrašo, kurie pasimaišė tėvo kelyje.
Jie šoko tylėdami, kartais Sojeris nuleisdavo akis ir žvilgtelėdavo į nusisukusią Tamarą, kuri dairėsi į žmones – rodės, ieško dingsties pasprukti.
Ji – tikras iššūkis. Akivaizdu, kad tėvų skyrybos, pernelyg didelis tėvo ambicingumas ir nenoras kartoti tėvų klaidų paliko spaudą jos gyvenime.
Gal Sojeriui ir patiko jos nusistatymas neatsiduoti trumpam meilės nuotykiui, bet taip jau nutiko, kad aplinkybės pavertė jį nenorimu jaunikiu.
Nors Tamara ir nesistengė, tačiau sužadino dviprasmiškus jausmus. Sojeris ir pats buvo nelaimingos britų lordo ir amerikietės merginos iš aukštuomenės santuokos vaisius. Todėl savo kailiu patyrė, jog laisvoms ir drąsioms moterims sunku prisitaikyti prie britų tradicijomis suvaržytos aristokratų santuokos.
Motina davė jam garsiausio Marko Tveno veikėjo vardą, po šimts pypkių. Kur girdėta, kad britų grafas turėtų garsaus amerikiečių rašytojo sukurto veikėjo vardą?
Akimirką Tamara privertė jį suabejoti, ko reikia, kad vikonto Kinkeido žiniasklaidos verslą perimtų į savo rankas.
Tada Sojerio žandikaulis įsitempė. Kad jį kur galas, jei sunkiai dirbęs ir tiek pasiekęs nuleis rankas dėl kelių sunkumų tokių kaip kažkoks nevykėlis vaikinas.
Kai muzika nutilo, Tamara išsivadavo iš jo glėbio.
– Viskas, – tarė ji su iššūkiu balse.
Sojerio lūpų kamputis pakilo.
– Toli gražu, bet buvo malonu.
Jis matė, kaip jos žalios akys išsiplėtė ir apsisukusi nužingsniavo.
Antras skyrius
Tamara pagalvojo, kad triskart sušauktas pasitarimas greičiausiai buvo sugalvotas pateisinti merginų pasiplepėjimus.
Ką tik iš biuro skambino Belindai ir Pijai. Po sekmadienio vestuvių katastrofos iki šiol susilaikė nuo skambučių. Tamarai toks elgesys nebuvo būdingas, ypač po draugės nelaimės, bet tiesa ta, kad ji taip pat bandė atsigauti po tos dienos įvykių. Be to, reikalas nebuvo susijęs su įprastomis problemomis, į kurias būna įsivėlę vyrai, pinigai ar viršininkas. Juk ne dažnai moteriai vestuvių dieną iš dangaus nukrinta bomba kito vyro pavidalu.
Pirmadienio rytas. Viskas praeityje, – galvojo Tamara.
– Na, ponia Holings išgyveno, – daug neaiškindama pasakė ji prieš tai įjungusi telefono garsiakalbį. – Prisiekiu, jei ta moteris kada nors paklius man į rankas…
Mintis, kad tas senas paskalų nešiotojas dirba pas Sojerį tik dar labiau suerzino ją.
Tamara nukreipė mintis į šalį ir jos balso tonas pasidarė švelnesnis:
– Belinda, viskas gerai?
– Išgyvensiu, – atsakė draugė. – Manau.
– Ak, ar tu tikrai vis dar ištekėjusi už Kolino Grenvilio? – paklausė Pija, tarsi užbėgdama Tamarai už akių.
– Deja, taip, – prisipažino Belinda. – Bet neilgam. Kai tik gausiu markizo, – sarkastiškai pabrėžė Kolino titulą, – sutikimą panaikinti santuoką, viskas bus gerai.
– Skubi skubių vedybų pabaiga… – linksmai pasakė Pija, paskui suabejojusi nutilo.
Nė vienai nereikėjo priminti nelemto Belindos pabėgimo į Las Vegasą, į jungtuvių koplytėlę.
Tamara žinojo, kad Ventvortai ir Grenviliai buvo ne tik kaimynai Berkšyre, bet ir konkurentai. Galimas daiktas, kad dėl to Belinda norėjo tyliai užbaigti santykius su Istbridžo markizu niekam nesakiusi, net artimiausioms draugėms.
– Kolinas tau nekelia sunkumų dėl santuokos nutraukimo? – pasiteiravo Tamara.
– Žinoma, ne! – atsakė Belinda. – Kodėl turėtų? Nepaisant visko, panašu, kad mes iš tikrųjų nebuvome susituokę. Įpuolėme į koplyčią Las Vegase, o kitą rytą jau gailėjomės dėl to. Kolinas pažadėjo pasirūpinti santuokos anuliavimu!
– Papasakok, kaip jūs atsidūrėte koplyčioje, – abejingai tarė Tamara. – Kaip viskas vyko? Tarsi bėgtum į oro uostą, kad nepavėluotum į lėktuvą. Ar kaip parduotuvėn nusipirkti pieno?
– Galima pulti net į Louis Vuitton, kad pastvertum naujausią rankinę, – pritarė Pija.
– Būtent, – pritarė Tamara, – bet negalima pulti į koplyčią, kad spėtum susituokti.
Belinda atsiduso.
– Galima, jei esi Las Vegase ir netikėtai kai ką sutikai. Ir jei išgėrei porą kokteilių, kurie susuko tau galvą.
Pasigirdo graudi Pijos dejonė.
Tamara susimąstė, kiek kaltas buvo gėrimas ir kiek pats Kolinas. Skrupulinga draugė buvo ne iš tų, kurios greitai pasigeria be priežasties.
– Nepakeitei pavardės į Grenvil? – paklausė Tamara. – Nes jei būtum…
Pija aiktelėjo.
– Oi,