Per geras, kad būtų tikras. Kristan Higgins
Читать онлайн книгу.
nė menkiausios galimybės pagauti puokštę. Iš garsiakalbių klasiškai griaudėjo daina „Katės nagų sukelta karštinė"6 ir aš nesusilaikiusi suprunkščiau.
O tada pastebėjau Endrių. Taip kaltai žvelgiantį į mane, kad nors mirk. Jo naujosios draugės niekur nebuvo matyti. Man širdis suspurdėjo krūtinėje. Suprantama, žinojau, kad jis bus čia. Juk pati pakišau mintį jį pakviesti. Bet matant buvusį sužadėtinį ir žinant, kad jis čia pirmą kartą viešai pasirodė su kita moterimi, rankos sudrėko, krūtinę užgulė sunkumas. Šiaip ar taip, Endrius Karsonas – tas vyras, už kurio tikėjausi ištekėti. Tas, su kuriuo išsiskyriau, likus vos trims savaitėms iki vestuvių. Ir tas, kuris mane paliko, nes įsimylėjo kitą.
Prieš dvejus metus Endrius lydėjo mane į antrąsias pusseserės Kitės vestuves. Mudu visą laiką buvome drauge, o kai atėjo puokštės metimo laikas, pakilau eiti jos gaudyti daugiau ar mažiau laiminga. Tik apsimečiau, kad esu kiek sutrikusi, bet juk turėjau nuolatinį draugą. Tada nepagavau puokštės ir grįždama iš šokių aikštelės pajutau Endriaus ranką ant paties. „Maniau, kad labiau pasistengsi", – pasakė jis ir dabar aš prisiminiau, kaip anuomet sudrebėjau iš susijaudinimo dėl tokių žodžių.
O dabar jis čia su naująja drauge. Ji vardu Natali. Jos šviesūs plaukai ilgi ir lygūs. Kojos dar ilgesnės. Ji architektė.
Natali – mano mylimiausia jaunėlė sesuo, kuri, suprantama, vengia aplinkinių žvilgsnių šiose vestuvėse.
Kitė metė puokštę. Jos sesuo, kita mano pusseserė Ana, pagavo, kaip buvo planuota ir, be abejo, surepetuota. Kankynė baigėsi. Bet ne. Kitė pastebėjo mane, kilstelėjo sijonus ir skubiai prisiartino.
– Greitai ateis tavo eilė, Greise, – garsiai pranešė ji. – Tu tik laikykis, gerai?
– Žinoma, – atsakiau. – Visa tai kartojasi kaip dėja vu, Kite! Ir vėl pavasaris, ir vėl tavo vestuvės…
– Vargšelė. – Ji tvirtai suspaudė man ranką, atsaini užuojauta dingo kaip nebuvusi. Tada žvilgtelėjo į kirpčiukus (taip, jie tikrai spėjo ataugti per penkiolika metų, praėjusių nuo tada, kai buvo juos nukirpusi) ir sugrįžo pas savo jaunikį ir tris vaikus iš dviejų ankstesnių santuokų.
Dar po trisdešimt trijų minučių aš pagalvojau, kad jau gana ilgai buvau narsi. Kitės puota kaip reikiant įsisiūbavo. Kadangi grojo gyva muzika ir man niežėjo padai parodyti visiems, kaip turi būti šokama tikra rumba, nusprendžiau geriau kilti namolio. Jeigu čia ir buvo koks nevedęs, gerai atrodantis, pasiturintis ir tvirtos moralės vyras, jis, matyt, slėpėsi po stalu. Tranki muzika nutilo ir aš pakilau.
Pastūmusi tualeto duris mečiau greitą baugų žvilgsnį į veidrodį – net man pačiai buvo sunku patikėti, kad mano plaukai gali taip susigarbanoti. Viešpatie, jie styrojo beveik horizontaliai. Tikras širšių lizdas. Dar kartą pamėginau pastumti duris ir tada išgirdau neaiškius garsus sau už nugaros. Lyg ir šniurkščiojimą. Vogčiomis dirstelėjau pro petį. Gražūs bateliai. Su diržiukais, aukšta pakulne, mėlynos kokybiškos odos.
– Hmm… Ar viskas gerai? – paklausiau suraukusi antakius. Bateliai man pasirodė matyti.
– Greise, – pasigirdo tylus balselis. Nieko nuostabaus, kad pamaniau kažkur mačiusi batelius. Mudvi su jaunėle sese kartu juos pirkome praėjusią žiemą.
– Nate? Brangute, ar viskas gerai?
Sušiugždėjo suknelė. Paskui mano sesuo irgi pastūmė duris. Ji stengėsi šypsotis, bet skaisčiai mėlynas akis temdė ašaros. Pastebėjau, kad tušas nenubėgęs. Natali atrodė kupina tragiško žavesio tarsi Ilza, tarianti sudie Rikui Kasablankos oro uoste.
– Kas nutiko, Nate? – paklausiau.
– Ak, nieko… – Ji patempė lūpą. – Viskas gerai. Aš luktelėjau.
– Ar kas ne taip su Endriumi? Dailus Natali veidas persikreipė.
– Na… supranti… Man atrodo, kad mums nieko neišeis, – atsiliepė ji, vos sudrebėjęs balsas išdavė jaudulį. Sesė prikando lūpą ir nudūrė žvilgsnį.
– Kodėl? – pasiteiravau. Širdyje grūmėsi palengvėjimas ir susirūpinimas.
Suprantama, nepulčiau žudytis, kad Natali ir Endriaus santykiai nesiklosto, tačiau mano jaunėlei sesei nebūdinga dramatizuoti padėtį. Tiesą sakant, paskutinį kartą mačiau ją verkiančią, kai ruošiausi išvažiuoti į koledžą prieš dvylika metų.
– Na… tai tik prasta prielaida, – sušnibždėjo ji. – O taip viskas gerai.
– Kas nutiko? – kamantinėjau. Pajutau didžiulį norą savo rankomis pasmaugti Endrių. – Ką jis padarė?
– Nieko, – skubiai atsiliepė ji. – Aš tik… na…
– Ką? – šį kartą dar reikliau pasiteiravau. Ji vis dar nežiūrėjo į mane. Kas per velniava. – Ar tai dėl manęs, Nate?
Ji tylėjo.
Aš atsidusau.
– Nate, atsakyk.
Ji skubiai dirstelėjo į mane ir vėl nudelbė akis.
– Tu vis dar neišmetei jo iš galvos, – pašnibždomis pasakė. – Nors ir tvirtini, kad nebegalvoji… Mačiau tavo veidą, kai buvo metama puokštė. Ak, Greise, aš labai atsiprašau. Neturėjau teisės taip pasielgti…
– Natali, – įsiterpiau, – man jis nė truputėlio nerūpi. Tikrai. Prisiekiu.
Sesė pažvelgė į mane tokiu kaltės ir kančios kupinu žvilgsniu, kad tolesni žodžiai išsprūdo savaime, beveik prieš mano valią:
– Nate, aš su kai kuo susitikinėju.
Še tau, kad nori. Juk išties neketinau šito sakyti, tačiau paveikė kaip burtai. Natali mirksėdama žvelgė į mane. Dvi ašaros dar nusirito rausvais lyg žiedlapiai skruostais, bet veidas viltingai nušvito, akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Tikrai? – paklausė ji.
– Taip, – pamelavau ir išsitraukusi popierinę servetėlę nušluosčiau sesei veidą. – Kelias savaites.
Iš Natės veido dingo tragiška išraiška.
– Tai kodėl neatsivedei jo šį vakarą?
– Na, supranti. Tos vestuvės. Kiekvienas puls smalsauti, jeigu pasirodysiu su kuo nors.
– Tu nepasakei net man, – papriekaištavo sesė ir kaktoje pasirodė vos pastebima raukšlė.
– Tiesiog nenorėjau niekam nieko sakyti, kol įsitikinsiu, ar išvis verta užsiminti. – Aš vėl nusišypsojau visai kaip senais laikais, sušildyta šios minties, ir šįkart Natė taip pat šyptelėjo man.
– Kuo jis vardu? – paklausė ji.
– Vajatas, – atsakiau, tesugaišusi sekundės dalelytę, mat prisiminiau savo fantaziją apie rato keitimą. – Jis gydytojas.
2
Turiu pasakyti, kad likusi vakaro dalis mums visiems susiklostė daug geriau. Natali palydėjo mane atgal prie stalo, kur sėdėjo visa mūsų šeima, ir primygtinai reikalavo, kad truputį ją palaikyčiau, nes ji pernelyg susinervinusi po mūsų pokalbio.
– Greisė su kai kuo susitikinėja! – subtiliai pareiškė ji, žvelgdama į visus švytinčiomis akimis.
Margareta, kuri iki tol skausminga išraiška klausėsi močiutės pasakojimo apie nosies polipus, kaipmat nukreipė dėmesį į mane. Mama su tėčiu liovėsi bartis ir apibėrė mane klausimais. Bet aš tvirtai laikiausi savo – dar anksti apie tai kalbėti. Margareta kilstelėjo antakį, tačiau nieko
„Cat Scratch Fever“ (angl.).