Raudono batelio istorija. Shirley Jump
Читать онлайн книгу.
Su žiniasklaida? – Jo motina jam nebaigtų skaityti pamokslų, jei jis taptų pernelyg draugiškas žurnalistams.
– Tos musės pastato ausis, kai pradedi tepti jas medumi.
– Taip, o paskui apsisuka ir prideda krūvą kiaušinėlių į mano vis dar leisgyvį kūną.
Marta bakstelėjo į jį pirštu.
– Galbūt to medaus reikia tau.
– Gerai. – Jis atsiduso. – Nunešiu į redakciją sausainių ar panašiai.
Marta nusijuokė.
– Kaip vyras, laikantis mados namų vairą, nė velnio neišmanai apie moteris. Batai ir šokoladas, Keilebai. Tai viskas, ko reikia, kad atkreiptum moters dėmesį.
– O aš visą tą laiką maniau, kad tereikia aštraus proto.
– Kartok tai sau, šmaikštuoli. – Marta metė jam šypseną, prieš išeidama iš biuro. – Ir pažiūrėk, ar toli tai tave nuves, kai Džimis Ču pradės išpardavimą.
Antras skyrius
Kad ir kaip norėtų, Sara negalėjo slėptis savo bute ir melstis, kad į jos duris pasibelstų būrelis elfų ir paduotų batelį. Ne, ji turėjo veikti.
Surasti tą prakeiktą batą ir vengti biure Karlo. Kaip moteris, nusprendusi šią savaitę pakeisti savo gyvenimą, ji tikrai ėjo ne tuo keliu.
Pedras Espositas iškišo savo šviesią galvą virš sienelės prie jos darbo stalo. Vos atvykusi šįryt, ji išklojo visą liūdnąją istoriją žurnalistui ant peties. Pedras buvo geras draugas – toks, kuris nenubėgs pas viršininką ir neraportuos apie Saros batelio netektį, kad būtų paaukštintas. Jo išklausančios ausys ir pečiai, ant kurių galima išsiverkti, turėtų būti pažymėti specialiu ženklu kiekvienai moteriai, reikalingai patikimo draugo.
– Geros naujienos, persikiuk.
– Šiandien yra gerų naujienų?
Pedras linktelėjo galva.
– Argi neskaitai savo elektroninių laiškų? Karlui skubiai prireikė pas odontologą, taigi jo nebus visą dieną. Din dilin, šefo nebėr.
Sara nusijuokė. Iš palengvėjimo atlėgo krūtinė. Jai ką tik buvo suteiktos dar dvidešimt keturios valandos.
– Ačiū Dievui.
– Ne, ačiū graikinių riešutų keksiukui, įskėlusiam jam dantį. – Pedras išsiviepė ir jai ant stalo nuskraidino popieriaus lapelį. – Te. Tai turėtų padėti tau išgelbėti savo darbą.
Sara pakėlė spalvotą skrajutę.
– Ak, labai juokinga, Pedrai. Paieškos skrajutė pamestam bateliui rasti.
Jis išsišiepė.
– Geriau, nei paieškos skrajutė galvai ant lazdos, kurią pakabins Karlas, pamauti, sužinojęs, kas atsitiko Frederiko K bateliui.
Sara nusipurtė. Pažįstant Karlą, tai buvo labai reali galimybė. Jis linkęs eiti iš proto dėl visko: nuo praleisto termino iki sumažėjusių pajamų iš reklamos.
– Aš jį rasiu.
– Tikėk, kuo nori, Pelene. Bet jei paklaustum manęs, tau reikia princo, kuris atjotų tavęs gelbėti, – sukikeno Pedras, nerdamas atgal prie savo stalo.
Nė už ką. Ji išsigelbės pati. Argi ji neparašė tūkstančio straipsnių apie neištikimus, netikusius vyrus? Apie tokius, kurie apsimeta žaviaisiais princais, bet iš tiesų yra dailiai apsirengę savanaudžiai? Vyrus, kurie sekiojo paskui pirmą pasitaikiusią, jauną, gražią pupytę, ignoruodami tylią, ne tokią žavingą merginą kamputyje.
Jai to nereikėjo. Visiškai.
– Pelenė pati suras savo batelį, – tarė Sara. – Aš užviriau šią košę. Pati ir sugalvosiu, kaip ją išsrėbti. Jokių krikštamočių fėjų ir princesių.
Sara pasidėjo lankstinuką ant stalo. Galbūt jai pavyks išsmukti anksčiau ir pasibelsti į kelių kaimynų duris. Kažkas turėjo ką nors pamatyti. Turėjo.
Ji atsikėlė, norėdama nueiti į poilsio kambarį ir pasidaryti kavos. Vylėsi, kad pavyks nuraminti nuo vakar skaudamą galvą, kai pamatė koridoriumi einantį vyrą, kurio visai nesitikėjo pamatyti.
Keilebą Luisą.
Dievaži, jis atrodė puikiai. Gaila, kad ji žinojo, koks iš tikrųjų jis chamas. Vis dėlto tamsiaplaukis LL Dizaino savininkas elgėsi taip, kad prikaustydavo aplinkinių dėmesį ir žvilgsnius, net prieš jų valią. Lieknas ir raumeningas, šiek tiek už ją aukštesnis, tobulo ūgio, kad moteris galėtų prisiglausti prie jo ir pridėti galvą prie krūtinės, pajusti jo širdies plakimą ir stiprybę. Jo mėlynos akys, atrodė, visada erzina, lyg jis būtų pasiruošęs nusijuokti dėl menkiausios provokacijos. Gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas. Tad kas negerai? Jis buvo žinomas kaip tik dėl to – dėl džiaugimosi gyvenimu viešumoje. Iš šalies Sara begalę kartų stebėjo, kaip Keilebas Luisas flirtuodavo su savaitės modeliu. Arba sukdavosi šokių aikštelėje moterų jūroje. Ar išeidavo iš klubo su ant rankų pakibusiomis merginomis. Jo pravardė laikraštyje buvo Nerūpestingasis Keilebas – pseudonimas, kurį sugalvojo Karlas, apibūdindamas mados namų prezidento laisvą požiūrį ir gyvenimo būdą.
Ir dar jis buvo mirtinai žavus – tą ji turėjo pripažinti. Vis dėlto pernelyg dažnai pasirodydavo paskalų skiltyse. Atrodo, kiekviena Niujorko moteris žinojo, koks jis žavingas, ir, sprendžiant iš to, ką pastebėjo Sara, jis kiekvieną naktį tuo dėmesiu mėgaudavosi. Pernelyg.
Nuo tada, kai Sara pradėjo rašyti apie jo aktyvų asmeninį gyvenimą, tarp jos ir LL Dizaino užvirė karas. Toks, kur Keilebas jos vengdavo, o ji sekiojo jį, norėdama tiesos. Iki šiol jo mėgstamiausias ir vienintelis atsakymas buvo Jokių komentarų.
Tai ką jis čia veikia?
Keilebas žygiavo kilimine danga padengtu taku tarp stalų, paskui sustojo. Tiesiai priešais ją.
Pagaliau Sara suprato. Jis atėjo, kad priremtų ją prie sienos dėl straipsnio apie nesibaigiantį jo sekiojimą paskui modelius. Jo laukines šėliones baruose palei visą rytinę pakrantę. Už reputaciją, kad jis ne tik mergišius, bet dar ir toks, kuriam nieko nėra švento, o po jo – nors ir tvanas.
– Panele Grifin. – Keilebas Luisas linktelėjo galvą, jo veido išraiška buvo tokia pat neįskaitoma kaip baltos sienos.
O Dieve, jis atėjo paduoti jos į teismą. To jai šiandien reikėjo mažiausiai. Staiga jo rankose Sara pastebėjo didelį pintą krepšį, – polietileniniu maišeliu apvyniotą šokoladinių gėrybių lobį iš saldainių parduotuvės.
Kas čia vyksta?
– Ar galiu jums kuo nors padėti? – paklausė Sara. – Norite rasti Karlo kabinetą? – Ji mostelėjo tolyn, link laiptų, vedančių į vyriausiojo redaktoriaus kabinetą.
– Tiesą sakant, – jis pakėlė krepšį, iki viršaus pripildytą ryškiaspalvių saldainių, storų, kokybiškų šokolado plytelių ir kakavos pakelių, – aš atėjau… papirkti jūsų.
Papirkti? Po viso to, ką ji apie jį parašė? Tai tikriausiai spąstai. Sara prunkštelėjo.
– Taip, žinoma. Kuo? Laisvinamaisiais pateptais šokoladais? O gal į karamelinius obuolius pridėjote skustuvėlių?
Jis nežymiai šyptelėjo.
– Mąsčiau apie tai.
– Vertinu atvirumą. – Nors ir nenorėdama, ji nusišypsojo. Jos skrandis pašėlo, burnoje susikaupė seilių. Tame krepšyje buvo mažiausiai pusantro kilogramo šokolado. Po pastarųjų dvidešimties valandų jai tikrai nepamaišytų bent puskilogramis