Rizikuoti verta. Emilie Rose
Читать онлайн книгу.
į savo kambarį. – Šiai akistatai ji išnaudojo visus savo išteklius, nes Maksas elgėsi kaip visiškas kvailys. Reikėjo iš naujo apgalvoti strategiją. Toliau taip tęstis negalėjo. Tik ne šitaip.
Dana pasisuko ant kulno ir žengė iš Makso apartamentų. Jai pavymui nuaidėjo panosėje sumurmėti keiksmai. Maksas liepė grįžti, tačiau ji nesustojo, bet patraukė ne į savo kambarį. Negalėjo. Ją apėmė uždarų patalpų baimė. Praėjusi liftą Dana nustraksėjo avariniais laiptais žemyn ir stipriai stumtelėjusi šonines viešbučio duris atsidūrė automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada dideliais žingsniais nuskubėjo… kur nors – pati nežinojo kur, tačiau šią akimirką visur atrodė geriau nei ten, kur liko tas siutą keliantis savanaudis niekšas.
– Dana, – už nugaros šūktelėjo Maksas. Nekreipdama dėmesio ji ėmė eiti sparčiau. – Dana. Palauk.
Ji girdėjo greitėjančius žingsnius, lyg Maksas būtų pasileidęs bėgti ristele, paskui ant alkūnės nusileidusi ranka ją sustabdė ir Maksas atsuko veidu į save.
– Suteik porą mėnesių. Leisk užbaigti Garbę. Tada pasikalbėsime.
– Maksai, nebėra apie ką kalbėtis. Ne kartą prašiau svarbesnių pareigų, bet jau tiek sykių girdėjau tavo atsisakymą, kad nustojau aušinti burną. Tiek laiko ir pinigų į filmų kūrėjos laipsnį investavau ne tam, kad tapčiau vyriausiąja prodiuserio padėjėja.
– Aš tave paaukštinsiu.
Ji loštelėjo galvą atgal ir piktai pažvelgė Maksui į akis. Kartais jis būdavo toks bukas, kad norėdavosi plaukus nuo galvos rautis.
– Viskas ne dėl pinigų ir net ne dėl projekto. Šia juosta tikiu visa širdimi ir noriu padėti ją užbaigti. Tačiau galimybė sukurti nepriklausomą filmą nedažnai pasitaiko. Savo draugės bendrovei esu reikalinga dabar. Ir tik todėl, kad netikėtai mirė jų prodiuseris. Atsakymo verčiu laukti jau tris savaites. Jeigu atmesiu pasiūlymą ar dar delsiu, jie ras kitą. Maksai, tu supranti biudžeto ir laiko apribojimus. Puikiai suvoki, kad turiu tuojau pat judintis.
Danai regėjosi, kad mato, kaip Makso galvoje vyksta skaičiavimai. Jo ranka nuo Danos alkūnės pakilo prie peties, o pro ilgus ir šiltus pirštus į kūną ėmė skverbtis kaitra, pradegindama palaidinės medžiagą ir liedamasi tiesiai į kaulus. Jam šis prisilietimas nebuvo juslinis. Kitaip nei jai. Šią neglamonę ji jautė giliai viduje.
Makso prisilietimai teikė palaimą ir kėlė neapykantą. Danai patiko jausti, kaip kūnas nuo menkiausios jo glamonės susijaudina, įsielektrina ir įsitempia, tačiau negalėjo pakęsti, kad nuo nereikšmingiausio Makso pirštų prisilietimo jos keliai – ir valia – virsta žele, o ji pati – žaisliuku šio vyro rankose.
Bet jis to nė nepastebėdavo.
Tad prie nuoskaudos prisidėjo ir įžeidimas.
– Dana, lik. Į Garbės kūrėjų sąrašą būsi įtraukta kaip prodiuserio pavaduotoja. O tai bus geriausia rekomendacija, kai nuspręsi kopti karjeros laiptais. Nors išėjimo palengvinti tikrai neketinu. Esi geriausia padėjėja, kokią kada nors turėjau.
Makso pagyra sušildė Danos širdį, tačiau jau kitą akimirką realybė perliejo tarsi šaltas dušas. Maksas kalbėjo apie jos darbą, o ne apie asmenybę. Visada matys ją tik kaip bendradarbę. O ji norėjo daugiau – gerokai daugiau. Vis dėlto dabar, jo pirštams švelniai masažuojant petį, Dana jautėsi pernelyg išsiblaškiusi, kad priimtų sprendimą.
Todėl nusipurtė Makso ranką.
– Pagalvosiu, sprendimą pranešiu prieš nusileidžiant Los Andžele.
– Rytoj su tavimi neskrisiu. Turiu likti čia dar savaitei, gal dviem ar trims. Atsakymo reikia dabar.
Apimta nevilties ir jausdamasi lyg įkalinta, Dana sunkiai tegalėjo kvėpuoti. Jeigu ji sutiks, žodžio laikysis. Skirtingai nuo daugumos Holivudo gyventojų, Danos žodis atstojo užstatą. Bet jeigu liks su juo… kaip sugebės jį pamiršti ir gyventi savo gyvenimą? O jeigu to neįstengs, kaip sukurs šeimą ir karjerą, dėl kurių ėjo iš proto?
Vyresnysis Danos brolis Džeimsas – jos idealas – baisiai nusiviltų dėl tokio sesers neryžtingumo.
– Abu puikiai žinome, kad prodiuserio pavaduotoja yra nieko nevertas titulas, tik malonė, suteikiama už vieną ar kitą paslaugą. Maksai, man reikia daugiau nei vien rekomendacijų. Man reikia įgūdžių. O tave aš pažįstu. Viską laikai savo rankose ir suteikęs titulą nė už ką neperleistum nė dalelės prodiuserio pareigų. Gal mano gyvenimo aprašymas ir atrodytų šiek tiek geriau, tačiau nieko naujo neišmokčiau.
Viršutinė Makso lūpa virptelėjo, ir Danos dėmesys nukrypo į jo burną – matė ją gausybėje sapnų. Rugsėjo vėjas pašiurpino jos odą ir pakedeno tankius Makso plaukus. Pajutusi poreikį nubraukti atgal tas tamsias žvilgančias sruogas, sugniaužė pirštus į kumštį.
– Galutinis terminas sparčiai artėja, tad sutikusi eiti šias pareigas dirbsi be atokvėpio, ir pažadu, kad titulas nebus vien tušti žodžiai. Naujų įgūdžių tikrai įgysi.
Ir dėl jų dar pasigailėsi, – tarsi bylojo iššūkį metantis jo tonas.
Dana jautė, kaip lengvai širdis linksta sutikti su Makso pasiūlymu, todėl pasiryžusi pasverti visus pliusus ir minusus mintyse žengė žingsnį atgal nuo pagundos. Kaip Maksas ir sakė, visi Hudson Pictures filmai turėjo įtakos antspaudą ir be išimties pasirodydavo kino salėse. Kitaip nei savarankiškų kino bendrovių juostos. Dana geriausiu atveju galėjo tikėtis pripažinimo Sundance ir Toronto filmų festivaliuose1, ir tik tada, jeigu filmas pelnytų didesnį populiarumą, jai galbūt nusišypsotų sėkmė. Tačiau savarankiškų kino bendrovių rinka itin maža. Reta imdavosi projekto, jeigu jame nedalyvaudavo žymi kino žvaigždė. O draugės filmas kaip tik toks ir buvo.
Menki ar nuliniai šansai prieš garantuotą sėkmę. Yra iš ko rinktis.
Susitelk į rezultatą, – mėgdavo kartoti brolis. Šiuo atveju rezultatas buvo galimybė pelnyti prodiuserio pavaduotojos statusą garsaus pilnametražio vaidybinio filmo, kuriuo ji nuoširdžiai tikėjo, kūrėjų sąraše ir rekomendaciją.
Dana pasiduodama atsiduso. Jai tebuvo dvidešimt aštuoneri. Svajonę apie šeimą, apie grįžimą į namus, kuriuose jos kas nors laukia, ir apie karjerą, kuria didžiuotųsi, teks atidėti keliems mėnesiams.
Nors vėliau tikriausiai dėl savo sprendimo gailėsis, tokios galimybės praleisti irgi negalėjo.
– Sutinku.
Penktadienio vakarą Dana stovėjo priešais Makso namą Malholando kelyje ir sudrėkusiame virpančiame delne maigė raktą, nežinodama, ar jį įkišti į metalinių durų su matiniu stiklu spyną.
Kvaila šitaip nervintis. Maksas namą įsigijo prieš ketverius metus, ir nuo tada Dana čia ne kartą lankėsi, bet niekada jam esant namie. Kai pats būdavo labai užsiėmęs biure, filmavimo aikštelėje ar išvykęs filmuoti natūralioje aplinkoje, jis nusiųsdavo Daną ko nors paimti ar ką nors nuvežti. Ji buvo čia kelis kartus ir per pastarąsias dvi su puse savaitės grįžusi iš Prancūzijos, kol Maksas vis dar darbavosi kitoje vandenyno pusėje. Tačiau šį vakarą viskas kitaip.
Atsirakinti duris ar paspausti skambutį? Maksas turėjo žinoti, kad ji čia. Liepęs mesti visus reikalus pats pasikvietė ją vos išlipęs iš lėktuvo, be to, negalėjo nepastebėti, kaip ji, sustojusi prie keliuko, surinko elektroninių vartų apsaugos kodą. Vartams pradėjus atsidarinėti, namie nuaidėdavo skambutis. Gal Maksas miega? O gal dirba? Kad ir kaip būtų, nenorėjo jo trukdyti. Todėl pridėjo prie spynos raktą.
Durys atsivėrė Danai nespėjus rakto įstumti į vidų, ir širdis suspurdėjo. Priešais stovėjo Maksas porą dienų neskusta barzda ir basomis kojomis, užsitempęs
Vieni didžiausių kasmet organizuojamų nepriklausomo kino festivalių Amerikoje. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)