Šokiruok. Caitlin Crews
Читать онлайн книгу.
kūne, kuris ėmė geisti tokių dalykų, kokių niekada anksčiau negeidė. Jai tai buvo labai neįprasta.
– Esu pagarsėjęs ir kitais dalykais, – beveik švelniai tarė Hanteris.
Zoja buvo skaičiusi ir apie tai – tariamą jo seksualinį meistriškumą. İr ją erzino, kad dabar labai gyvai ir įkyriai ėmė tai įsivaizduoti. Tarsi būtų kaip kitos moterys ir galėtų trokšti…
Gana.
Ji išleido keistą garsą, kuris buvo per daug niekinantis, kad būtų pavadintas juoku.
– Turtingi ir nuobodžiaujantys vyrai yra itin nuspėjami, pone Grantai. Galiu jus užtikrinti, kad esu mačiusi visas įmanomas žmogaus iškrypimo stadijas pačiose baisiausiose Manhatano belangėse. Botagai, grandinės, plakimo suolai – visa tai taip nuobodu. – Ji nusišypsojo didele dirbtine šypsena. – Ir nors neabejoju, kad jūsų gebėjimai tam tikrose srityse įspūdingi, tiesiog patikėsiu jūsų žodžiu.
Staiga Hanteris nusijuokė, ir Zojai pasirodė, kad tame juoke išgirdo kažką daug gilesnio ir rimtesnio nei menkavertė ir nuobodi Hanterio Granto, profesionalaus šikniaus, legenda. Tai atskleidė, kad jis buvo kažkas daugiau, nors ji puikiai žinojo, kad to negali būti.
Jis buvo jos keršto raktas. Tik tiek. Ir niekas kitas jai neturėjo rūpėti.
– Yra tik vienas būdas sužinoti apie mano gebėjimus, – tarė Hanteris švelniu, sodriu balsu, paliečiančiu slaptus ir pavojingus Zojos jausmus. Ji suvokė, kad pajuto geismą. Uždraustą, nerimą keliantį geismą, kurį tiek metų draudė sau jausti. Hanteris palaukė, kol ji vėl pažvelgė į jį. – Bet turėsi gražiai paprašyti.
Zoja mėgino save įtikinti, kad nieko nepajuto. Kad jos nenudegino aistros ugnis.
Nieko, velniai rautų. Tik ne tokiam vyrui kaip jis.
– Nėra nė menkiausios galimybės, kad tai kada nors įvyks, – jos balsas buvo šaltas ir abejingas.
Hanteris papurtė galvą, bet žydros akys spindėjo, ir Zojos sieloje vis dar siautė jausmų audra, kuri būtų ją labai išgąsdinusi, jei tik geriau apie tai pamąstytų.
– Jei taip sakote, panele Bruk. – Jis užtikrintai šypsojosi, bet nuo jo dvelkė niūrumu. – Staiga mane ėmė daug labiau dominti jūsų paslaugos.
Atėjo laikas Zojai prisiminti, kas buvo ir kuo tapo. Ką išgyveno. Ji nesuvokė, kodėl, būdama šalia šio vyro, taip lengvai viską pamiršo. Ji kilstelėjo antakį.
– Aš niekada gražiai neprašau, pone Grantai. Manęs prašo. O jei visai atvirai, man patinka, kai manęs maldauja. – Ji nusišypsojo taip pat kaip ir jis. – Galite pradėti atsiklaupęs.
Šį kartą Hanteris nusikvatojo, bet veide atsispindėjo tik geismas, kol stebėjo ją iš arti tarsi alkanas vilkas. Zoja negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą taip jautėsi. Drąsi, šiek tiek išbalansuota, netekusi kontrolės.
Bet ji verčiau numirtų, nei leistų tam nutikti. Daugiau niekada.
– Man nereikia viešųjų ryšių specialisto, – pasakė Hanteris labai švelniai, tarsi glamonėdamas žodžiais. – Jei iš tiesų tai siūlai.
Zoja nežinojo, kodėl nepajėgia giliai įkvėpti, kodėl akys ėmė spindėti, o jo žvilgsnis atrodė veriantis kiaurai. Hanteris privertė ją pasijusti atvirą ir pažeidžiamą. Kaip tai įmanoma?
– Taip.
– Gaila. – Jis buvo aukštas ir per daug gražus, ir dar niekada joks vyras jos neveikė taip kaip jis – ypač įsmeigtas deginantis žvilgsnis. – Nes jei norėtum pati pamatyti tuos ypatingus turtuolio gebėjimus, apie kuriuos tiek daug kalbama, galėčiau pademonstruoti.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai Zoja išgirdo tokį pasiūlymą. Bet pirmą kartą ją apėmė deginanti liepsna, ir ji siaubingai bijojo, kad Hanteris tai suprato ir jaučia tą patį.
Tai buvo neprofesionalu ir apskritai neįmanoma, tad ji nustūmė tą mintį kuo toliau.
– Ar tai urvinių žmonių kodas, reiškiantis permiegok su manimi, ir aš parodysiu, kur tavo vieta? – paklausė ji šaltai ir iššaukiamai, nes šis šablonas jai buvo gerai žinomas. Ji galėjo puikiai su tuo susitvarkyti. To per vieną skausmingą pamoką ją išmokė Džeisonas Trefenas. – Nes prieš pamėgindamas turi žinoti, kad jei kažkur nusitempsi mane už plaukų, tai nesibaigs taip, kaip tikiesi. Galiu tai pažadėti.
Hanteris atrodė suintriguotas ir šiek tiek pakreipė galvą, bet jo vilko žvilgsnis nepasikeitė – ryškus, karštas ir visažinis. Veriantis ją giliai tarsi skausmas, iki pat kaulų.
Zojai tapo įdomu, kiek ilgai ji sugebės valdytis.
– Neketinu tempti tavęs už plaukų, kad pasimylėčiau, panele Bruk.
Ji pašaipiai nusišypsojo, bet sulėtėjęs širdies dunksėjimas ir drėgnas karštis papilvėje kėlė nerimą.
– Nes nesi tokio tipo vyras?
Hanterio žvilgsnis – ne tik plėšrus, bet paslaptingas ir perprantantis, – pavertė didžiausią Zojos baimę realybe. Jos jaudulys augo, pulsas greitėjo, kvėpavimas ėmė trūkčioti.
– Esu kaip tik tokio tipo vyras, bet jau sakiau – reikia gražiai paprašyti.
Jis nusišypsojo taip, tarsi viską kontroliuotų. Zoja negalėjo to leisti.
– Ne, – atkirto ji ir įsiuto, kad jos balsas išsprūdo kaip šnabždesys, plonas ir abejojantis. Hanterio šypsena tapo dar gilesnė, tarsi pažadas.
– Netektis tavo, – sumurmėjo jis, ir vėl joje tarsi sprogimas blykstelėjo deginanti ugnis.
Jis vėl nusijuokė ir, nepaisydamas jos, apsisuko eiti. Zoja suprato, kad šį kartą jis nesustos, ir negalėjo to leisti.
Nebeturėjo kito pasirinkimo.
– Nedaryčiau to, pone Grantai. – Sausumą gerklėje pakeitė drebulys beveik visame kūne, nors dar prieš ateidama čia Zoja nujautė, kad viskas pasibaigs būtent taip. Ji palaukė, kol Hanteris atsisuko, ir apsimetė, kad jo švytinčios žydros akys visiškai jos neveikė, nors atrodė, kad gali matyti kiaurai. Ji žinojo, kad negali. Niekas negalėjo. Zoja prisivertė nusišypsoti.
– Žinau apie Sarą.
#2
Sara.
Šis vardas nuaidėjo per patalpą, nustelbdamas muziką ir išstumdamas visas mintis iš Hanterio galvos. Persmelkė jį tarsi žaibas, tik daug skaudžiau ir padarydamas daugiau žalos.
Turėjo suprasti.
Jei nebūtų taip apakintas Zojos Bruk išvaizdos, – ji buvo tarsi kofeino šokas, vilkinti tamsių spalvų drabužiais, kurie tik pabrėžė miglotas žydrai pilkas akis ir tamsiai raudonai dažytas lūpas, – būtų tai supratęs. Nes ji vilkėjo per daug prabangių drabužių, pro kuriuos visiškai nesimatė nuogos odos. Ji nepuolė jam į glėbį vietoj pasisveikinimo. Nebuvo jokios suvokiamos priežasties, kodėl ji atėjo pas jį ir privertė visą klubą, pilną gražių ir prieinamų moterų, tiesiog nublankti.
Nuo tos akimirkos, kai jų žvilgsniai susitiko, Hanteris nebematė nieko daugiau.
Bet tokios moterys kaip Zoja pastaruoju metu jo neužkalbindavo ir neieškodavo, ypač tokiose vietose. Jos manė, kad žino apie jį viską, ką turi žinoti, o jis stengėsi sustiprinti prastą jų nuomonę. Jos smerkė jį iš tolo, nuo aukštų savo moralinių vertybių bokštų, ir jam tai patiko. Hanteris nenorėjo su kuo nors suartėti ir sugriauti to žmogaus gyvenimą.
Jis turėjo suprasti.
Net ir po šitiek metų Sara vis dar buvo tarsi kilpa ant jo kaklo. Taip bus amžinai ir pelnytai. Hanteris tik apgaudinėjo save tikėdamasis, kad