Staigmena tau. Kate Carlisle
Читать онлайн книгу.
section>
Pirmas skyrius
Kameronas Djukas daugiau nieko nenorėjo, tik nusirišti kaklaraištį, pasiimti alaus ir išsitiesti. Jis daug ir sunkiai dirbo prie dabartinio Djukams priklausančio plėtros projekto ir buvo velniškai pavargęs nuo gyvenimo viešbutyje.
Kita vertus, vyras puikiai suprato, kad, perbraukęs durų užraktą magnetine kortele, neturės dėl ko skųstis. Be to, jis yra viešbučio savininkas, o jo apartamentai Monarcho kopų viešbutyje, esantys dviejų tūkstančių kvadratinių pėdų ploto, prabangūs: visi patogumai, erdvi terasa, iš kurios atsiveria įspūdingi vandenyno vaizdai, kambarių aptarnavimas. Ne, tikrai nebuvo kuo skųstis.
Įžengęs į apartamentų fojė, Kameronas prisiekė sau, kad eis žvejoti, kai tik viešbutyje pasibaigs tarptautinė maisto tiekimo konferencija. Paslaugų kainos kilo, apyvarta didėjo, taigi, pats laikas pasiimti atostogų ir ištrūkus kelioms savaitėms nieko neveikti. Gal išsinuomos namelį ant vandens Šastos ežere, o gal baidare plauks žemyn Kingo upe. O gal tiktai kelis kartus paskambins…
Tiesą sakant, jam iš tikrųjų reikėjo atsipūsti.
Atrišdamas kaklaraištį numetė raktus ant fojė esančio staliuko, pastatė lagaminą ant marmurinių grindų ir įžengė į svetainę, kur buvo uždegti visi šviestuvai.
– Kas čia dabar? – nustebo jis, nes puikiai žinojo, kad išvykdamas prieš dvi dienas visas šviesas užgesino.
Apartamentuose ne tik degė visos šviesos, bet ir buvo užtrauktos užuolaidos. Kambarių tvarkytoja žinojo, kad jam labiau patinka atitrauktos, kad neuždengtų nuostabaus vaizdo į Ramųjį vandenyną. Jo apartamentai buvo viršutiniame iš plytų pastatyto viešbučio aukšte, su dvigubais šiek tiek tamsintais langais. Vaizdo iš lauko į kambarius nebuvo matyti.
Kameronas nusimetė švarką. Gal čia dirbo kuris nors iš naujų apartamento tvarkytojų ir, nežinodami jo pageidavimų, paliko įjungtas šviesas ir užtrauktas užuolaidas. Taip galėjo atsitikti. Bet pirmą ir paskutinį kartą.
Žengęs kelis žingsnius toliau į kambarį, jis pastebėjo nematytą dokumentų segtuvą, kuris atverstas buvo padėtas ant kavos staliuko. Jo žvilgsnis užkliuvo ir už kito jam svetimo daikto, užmesto ant sofos atlošo.
Priėjęs arčiau atsargiai kilstelėjo kraštelį. Rožinis audinys su švelnesnio atspalvio nėrinių apvadais aplink kraštus. Apatiniai. Brangūs. Itin moteriški. Vyriškis palietė prabangų šilką ir jį apgaubė lengvas apelsino žiedų ir prieskonių aromatas. Kvapas pasirodė šiek tiek pažįstamas, ir jo kirkšnys įsitempė nuo staiga kilusio geismo papilvėje.
– Kokia čia velniava, – burbtelėjo jis ir numetė liemenėlę atgal ant sofos. Taip padarė ne todėl, kad būtų mažiau vertinęs gražias moteriškas smulkmenas nei bet kuris kitas vyras. Kamerono galvoje dabar sukosi tik viena mintis – kaip šitas daiktas galėjo čia pakliūti. – Pirmiausia reikia alaus, – nusprendė jis ir per erdvią svetainę nuėjo į virtuvę. Čia jis pamatė aukštakulnius batelius. Seksualūs. Raudoni. Pastumti po valgomojo stalu.
Jam jau įgriso kartoti, kokia čia velniava.
Raudoni aukštakulniai? Tai kažkoks pokštas, primenantis jo brolio Brendono stilių. Ir jeigu Kameronas nebūtų susinervinęs, kad ramus jo vakaras sujauktas, būtų smagiai pasijuokęs.
Pro barą nuėjo į virtuvę. Ne, čia nebuvo pasislėpusio Brendono, jis netykojo staiga iššokti ir sušukti, kad pričiupo Kameroną. Bet tai dar nereiškė, kad jo brolis negali būti pasislėpęs kur nors kitur. Jis pasiėmė iš šaldytuvo alaus, atsidarė butelį ir gurkštelėjo, paskui jo žvilgsnis sustojo ties išrikiuotais prie kriauklės tuščiais vaikiškais buteliukais.
Vaikiški buteliukai?
– Gerai, jau gana, – tarė jis ir sušuko: – Brendonai! Kur tu?
Bet niekas neatsiliepė.
– Žinau, kad esi kažkur čia, – tarė jis įeidamas pro dvigubas duris į didelį koridorių prie pagrindinio miegamojo.
Tada išgirdo dainuojant.
Kameronas sustingo. Moteriškas balsas tyliai dainavo kažkokią seną dainą apie ananasų kokteilius ir kaip užklupo lietus. Kažkokia moteris dainavo duše. Jo duše. Jo vonios kambaryje.
Kameronas pasižiūrėjo į savo tamsiai mėlynus marškinėlius, tvarkingai užmestus ant kėdės atlošo kampe, ir po ja pakištus sportinius batelius.
Viskas gerai. Jis savo apartamentuose. Kažkokia moteris bus supainiojusi kambarių numerius. Iškvėpdamas Kameronas nusikeikė. Tai tikrai Brendono darbas. Tai tik brolio pasamdyta moteris – staigmena jam. Toks buvo vienintelis paaiškinimas, nes jokia nepažįstama moteris be šeimos narių žinios negalėjo būti įleista į jo apartamentus.
Jis stovėjo klausydamasis švelnaus dainavimo ir svarstė, ką daryti toliau. Ko gero, turėtų pasielgti kaip džentelmenas ir palaukti, kol nepažįstamoji baigs maudytis, nusišluostys ir apsirengs – tada išspirs ją iš čia. Bet tokiu atveju jis nebus džentelmenas.
Be to, ne jis buvo kaltas dėl įsibrovimo. Ir dėl dušo. Taigi Kameronas stovėjo prie vonios kambario durų ir laukė, kol vanduo liausis tekėti, ir atsidarys dušo kabinos durys.
Pasirodė viena nenusakomai daili nuoga šlapia kojytė, o tuo pat metu gražiai rusva, truputį šlakuota ranka siekė rankšluosčio. Kameronas tuoj puolė prie kabyklos ir padavė rankšluostį.
– Leisk man.
Moteris suspiegė taip, kad, rodės, nuo sienų nutrupės tinkas.
– Išeik iš čia, – jau ramiau paprašė ji ir susinervinusi per skubėjimą išmetė rankšluostį, kuriuo norėjo prisidengti.
– Juokinga, ir aš norėjau paprašyti to paties, – atsakė Kameronas.
Jis nebuvo vujaristas. Tuoj pat turėjo pasitraukti nuo durų ir leisti damai susitvarkyti, bet neįstengė. Viskas, ką galėjo tuo metu padaryti, tai spoksoti kaip mokyklinukas į drėgnas jos krūtis. Standžios, apskritomis alveolėmis, su pūpsančiais rožiniais speneliais, jo įsivaizdavimu, turėjo idealiai tilpti jo delnuose. Ir burnoje. Kameronas įsijautė. Norėjo ištiesti rankas ir paliesti švelnią jos pilvo odą, paskui pirštais vingiuoti žemyn per gražų tamsių plaukų lopinėlį ir per šlaunų iškilimus.
Jo dėmesį patraukė blyksnis nuo bambos, kurioje suspindėjo mažas deimančiukas. Ji įsivėrusi auskarą. Kažkodėl tai sukėlė jam šypseną.
– Ar nesiliausi spoksojęs ir neisi iš čia? – suriko ji ir sugriebusi rankšluostį pagaliau prisidengė gražiąsias savo krūtis.
Pasirodymas baigtas, – liūdnai tarė įsiaudrinęs jo libido, ir Kamerono žvilgsnis nukrypo į moters veidą. Vaje. Kažkur kadaise matytos tamsiai mėlynos spindinčios akys. Tai akys moters, kurios jis nepajėgė ištrinti iš savo atminties.
– Labas, Džulija, – pasisveikino jis.
– Kameronai, ką manai čia veikiąs?
Jis atsirėmė į durų staktą.
– Na, kadangi čia gyvenu, tai ketinau apsivilkti šortus, išgerti dar vieną alaus ir žiūrėti futbolo rungtynes. – Kameronas sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Geriau pasakyk, ką tu čia veiki?
Lipdama iš dušo kabinos, apsisupusi kilpiniu rankšluosčiu tarsi skydu Džulija iš pykčio net kvapą sulaikė.
– Man sakė, kad šie apartamentai bus laisvi dar dvi savaites.
– Labai abejoju, kas iš mano personalo galėjo tau tai pasakyti.
– Na, bet tai tiesa, – nepatenkinta sumurmėjo Džulija ir nuėjo į miegamąjį pasiimti drabužių iš nedidelio lagaminėlio nuo lentynos prie lango.
Žiūrėdamas, kaip ji traukia drabužius, Kameronas gurkštelėjo alaus.
– Kai apsirengsi, gal aptarsime ribas.
– Ak, man tai nesvarbu, – pasipiktino moteris, bet jos rankos virpėjo, kai nuo kaktos braukė drėgnus garbanotus plaukus. – Apskritai, kodėl tu čia?
– Aš? – Gal būtų ir nesišypsojęs, bet jis juk vyras, o ji – graži moteris. – Paskutiniosiomis mano žiniomis, čia buvo mano apartamentai.
– Bet