To nesuvaidinsi. Natalie Anderson
Читать онлайн книгу.
tai padaryti anksčiau.
– Tai tyčia grįžai? – nepatikliai paklausė Karteris.
Iš tiesų Penė buvo apačioje, plaukiojo baseine ir taip sulaužė taisykles, nes sporto salė jau buvo uždaryta. Bet ji nenorėjo išduoti Džedo.
– Naujiems darbuotojams nedera manęs klausinėti.
– Ne?
Jis dar plačiau nusišypsojo, bet, jam dar nespėjus užduoti kito klausimo, ji aplenkė jį.
– Kaip čia atsidūrei vienas?
– Meisonas norėjo šįvakar anksčiau išeiti prieš rytojaus darbus.
– Jis man nesakė, kad tu pradedi dirbti.
– Ar jis viską tau sako?
– Paprastai taip. – Penė kilstelėjo smakrą, lyg mesdama jam iššūkį žvilgsniu, bet jis jau vėl nužiūrinėjo jos figūrą.
– Palaidojęs žmoną, Meisonas palaidojo ir savo širdį, – pasakė jis. – Neišpeši iš jo jokių turtų, kad ir kokį trumpą sijoną vilkėtum.
Penė išsižiojo.
– Ką?
– Nebūtum pirmoji daili mergelė, vartanti akutes prieš turtingą senį.
Ką jis kalba?
– Meisonui aštuoniasdešimt.
Karteris gūžtelėjo pečiais, neslėpdamas pykčio.
– Kai kurioms moterims jis dėl to tik dar patrauklesnis.
– Na, ne man. Jis mano senelio amžiaus. – Penė nusigręžė.
– Pati sakei, kad jam patinka tavo sijonas.
– Tik tam, kad liautumeisi į jį spoksojęs.
– Bet argi ne todėl jį vilki?
Penė nutilo. Labai įžūlus tipas. Na, nepėsčia ir ji, kai pajėgia mąstyti. Tačiau dabar labai sunku tai daryti.
– Netikiu, kad dabar turėtum čia būti.
– Tikrai? Nagi, paklausk šefo. Duosiu telefoną. – Jis išsitraukė iš kišenės mobilųjį, suspaudė mygtukus ir padavė jai.
Pyptelėjo tik porą kartų.
– Karteri, jau kažką sužinojai?
Penė tvirčiau suspaudė telefoną, nes Meisono balse pajuto nerimą.
– Ne, atleiskite, Meisonai, čia Penė. Ne Karteris. – Ji staiga nutilo, nes Karteris išsišiepė – nuginkluojamai, velniškai. – Klausykit, biure ką tik susidūriau su vienu žmogum.
– Karteriu, – tarė Meisonas.
– Taip. – Penė susiraukė. Jautė, kad tai dar ne viskas. – Jis davė savo telefoną, kad jums paskambinčiau.
– Atleisk, Pene, turėjau tau pasakyti, bet Karteriui atrodė, kad reikia palaukti, iki kol jis pradės dirbti.
Ko palaukti? Kodėl Karteris vadovauja? Kas čia vyksta?
– Karteris vadovauja Dodsų firmai Melburne. Paprašiau, kad jis porai savaičių atvyktų į Sidnėjų. Man reikia jo pagalbos.
– Kam?
Karteris žinojo, kad tebestovi per arti. Jis padėjo rankas Penei iš šonų. Šitaip ji nepabėgs. Jis žinojo, kad ji norėtų sprukti, todėl pasistengė, kad taip nenutiktų, nors tokia poza buvo beveik intymi.
Turėjo šiek tiek laiko atsispirti pagundai priartėti dar labiau. Tvirtai įsirėmė į šaltą metalą ir stebėjo, kaip Penė priglaudžia telefoną prie ausies ir nusisuka nuo jo.
Ją išpylė raudonis, ir Karteriui nepavyko nuslėpti pasitenkinimo. Meisonas buvo geriausias jo senelio draugas. Jie matydavosi kas kelis mėnesius, o paskambinti Meisonui jis galėjo trumpuoju numeriu. Meisonas pirmą sykį paprašė Karterio pagalbos, ir jis padės. Bet šią akimirką?..
Karteris susijaudino.
– Žinoma. – Penė dar labiau nusisuko – aiškiai tikėjosi, kad Karteris negirdės, ką jai sako Meisonas.
Karteriui nė kiek nerūpėjo, ką dabar kalba senukas. Jis žiūrėjo į Penę. Jos akys didžiausios ir tamsiausios pasaulyje. Tos akys traukė jį gilyn – kaip spindintys, pavojingai gilūs ežerai, į tokias akis gali žiūrėti ir žiūrėti – ir jis žiūrėjo. Visu kūnu tarsi gėrė jos vaizdą, o galva dirbo it pašėlusi.
Toks trumpas, gundantis sijonukas, toks išpuoselėtas kūnas, tokios puikios lūpos…
Ši moteris žino, kad yra patraukli, moka paryškinti savo privalumus. Tokia jausmingai ir tobulai rafinuota. Ne drovi, besigūžianti sekretorė. O viliokė sirena. Ir kiekviena Karterio kūno ląstelė troško atsiliepti jos vilionėms. Be galo troško.
– Alio?
Penė tiesė jam telefoną, o jis užsižiopsojęs nepastebėjo. Karteris čiupo telefoną ir ėmė kalbėtis.
– Sveikas, Meisonai, atsiprašau, kad trukdau taip vėlai.
– Tiek to. Puiku, kad taip greitai kibai į darbus, nežinau, kaip tau atsidėkoti.
– Tai Penė – tavo laikina sekretorė? – Karteris tebežiūrėjo į ją, negalėdamas patikėti, kad konservatyvus aštuoniasdešimtmetis Meisonas galėjo nusisamdyti tokią seksualią pupytę. – Dirba iki vėlumos.
– Ji visuomet dirba iki vėlumos. – Meisonas, regis, patenkintas. – Penė – tikras angelas. Kai ateinu ryte, viskas būna taip gerai organizuota, ji viską palengvina.
Angelas? Karterio įtarimai dar labiau sustiprėjo. Penė nebūtų pirmoji pasaulyje patraukli moteris, apsukusi galvą vyresniam vyrui. Jis puikiai žinojo, kaip godžiai ir ambicingai moteriai lengva savo grožiu apakinti seną kvailį. Nors Penė ir piktinosi jo įtarimais, kas paneigs, kad toks dalykas ir dabar čia nevyksta?
– Kiek laiko ji su jumis dirba? – negalėjo nepaklausti jis.
Stojo tyla.
– Įsidarbino, jau prasidėjus šioms problemoms. – Meisono balsas tapo ledinis. – Maniau, kad šitai jau paaiškinau.
Taip. Meisonas ne sykį minėjo savo nuostabiąją sekretorę – bet niekada neužsiminė apie tai, kad ji karšta it Venera. Keista.
– Papasakok jai, kas vyksta, – staiga tarė Meisonas. – Aš jau turėjau papasakoti. Karteri, ji ne ta, kurios tu ieškai.
Karteris pažvelgė į šią įsikūnijusią nuodėmę. Tviskančios, raudonos, prisirpusios tartum vyšnios lūpos – jis troško pajusti jų skonį. Gyva bėda. Po galais, jis krypsta iš kelio, dar net nepradėjęs. Meisonas vertas šio to geresnio.
– Tiesą sakai, – šiurkščiai atsakė jis. – Tai ne ji.
Penė žiūrėjo, kaip vyras kišasi telefoną į kišenę. Neatrodė, kad padėtis būtų pradėjusi jam labiau patikti – nenusijuokė, neatsiprašė. Atrodė toks pat piktas, kaip ir iš pat pradžių, užtikęs ją čia. Ir ką gi jis čia dirbs? Meisonas nepaaiškino, tik liepė padėti jam, jei paprašys. Jie nebuvo skelbę apie laisvą darbo vietą – skelbimus išsiųsdavo Penė, tad tikrai tą žinojo. Taigi, jis įsidarbino per pažintį, per senų mokyklos laikų bičiulių ryšį. Bet vargu ar jis – ką tik baigęs universitetą studenčiokas ir tėvo dėka gavęs pirmąjį darbą.
– Tu pažįsti Meisoną asmeniškai, – tarė Penė suirzusi.
– Ne vienus metus. – Jis linktelėjo.
Taip, štai kodėl jie nieko neskelbė apie šią darbo vietą, kad ir kokia ji būtų. Meisonas tikriausiai surado