Valenčio išrinktoji. Maxine Sullivan
Читать онлайн книгу.
nejučia prakalbo itališkai.
Nikas nuo šios minties pašiurpo ir suprato, kad jo tėvas pasiekė to, ko norėjo. Nikas gali ginčytis su Sezaru bet kokiu klausimu, tik ne dėl jo sveikatos.
Tas širdies priepuolis iš tiesų sudrebino visą šeimą, o Nikas tikrai nenorėjo jaustis kaltas dėl galimų kitų tėvo negalavimų.
Vesti, kad patenkintų tėvo įgeidžius šiais laikais – juokinga, bet Nikas augo jausdamas, kokia didžiulė vertybė yra stipri šeima. Jis padarys tai, ką padaryti būtina. Bet negi iš visų moterų jam į žmonas tinka tik Saša Bleik?
Kai kitą rytą Nikas pravėrė paradines tėvų namų duris, jis pirmiausia pamatė dailų užpakaliuką ir puikiai prie jo derančias ilgas kojas, apvilktas baltomis kelnėmis. Jos priklausė nuostabiai moteriškai figūrai, kuri su raišteliais išpuoštomis basutėmis buvo pasilypėjusi ant kėdės priešais laiptus. Moteris stovėjo tvirtai, bet staiga pasisuko, pamatė jį ir išgąstingai klyktelėjusi susvyravo. Nikas prišoko ir pagriebė ją kaip tik laiku – moteris įkrito tiesiai jam į glėbį.
Akimirką ji nustebusi žiūrėjo.
– Nikai? – sušnabždėjo jo vardą tarsi didžiausią pasaulyje paslaptį.
Jis pažvelgė į nuostabią šviesiaplaukę ir norėjo atsakyti ne, jis ne Nikas. Ir jis niekada nėra jos bučiavęs. Ir visai nenori vėl pabučiuoti.
Ji gyva bėda.
O Nikas turi jai pasipiršti.
– Labas, Saša.
Ji nenuleido nuo Niko akių, kurios perskaitytų slapčiausias kiekvieno vyro mintis. Jis jau buvo užmiršęs, kaip veikia nuostabios žalios aksominės Sašos akys ilgomis tankiomis blakstienomis. Net tada, kai ji buvo tik paauglė, tarp jųdviejų buvo kažkas, kas grasindavo įveikti visas Niko gynybines užtvaras. Jis privalėjo nuolat susikaupęs stengtis, kad mergina nelaimėtų.
Tas bučinys vos nesugriovė visos gynybos.
– Ką, po galais, darei čia užlipusi? – suurzgė Nikas statydamas ją ant kojų.
Jį, nepaisant valios pastangų, sužavėjo moters kaklas, pastebimai pulsuojantis nuo susijaudinimo, ir švelniai nuraudę skruostai. Jau ir anksčiau ji buvo labai graži paauglė, bet dabar išaugo į nuostabią moterį.
Saša atsistūmė ir žengė atatupsta.
– Pamaniau, kad siena įskilusi, todėl užlipau patikrinti.
Nikas tebejautė jos prisilietimą. Kaip ir Valenčių kvepalus Moteris. Jis kažkodėl apsidžiaugė, kad Saša kvepinasi jo šeimos sukurtais kvepalais.
– Girdėjau, kad esi interjero dizainerė, – pasakė jis, kad nutrauktų tylą.
– Taip. – Ji, matyt, jau susitvardė, ir akys džiaugsmingai sublizgo. – Ir labai džiaugiuosi, kad šiam dvarui atnaujinti tavo tėtis pasirinko būtent mane.
Prisiminęs pokalbį su tėvu Nikas pervėrė Sašą niūriu žvilgsniu.
– Nenoriu, kad šie namai būtų perdažyti. Man patinka taip kaip yra.
Merginos veidu nuslinko nusivylimo šešėlis, bet ji šyptelėjo tarsi maištaudama.
– Kaip gerai, kad šie namai ne tavo, antraip netekčiau darbo.
Nikas skrandyje vėl pajuto sunkumą.
– Taigi, eikime į svetainę. Paprašysiu Irisos paruošti mums kavos.
Mergina žiūrėjo į jį nepatikliai.
– Iš manęs tikimasi, kad uoliai dirbsiu.
– Tada pridėk prie sąskaitos kelias apmokamas valandas. Mano tėvas gali sau tai leisti.
Ji pakreipė galvą, ir tiesūs geltoni plaukai jai ant peties nuslydo kaip blizgantis šilkas.
– Tu labai dosniai daliji tėvo pinigus.
– Jis nori, kad su tavimi pasikalbėčiau.
Saša įsitempė.
– Ak, štai kaip. Suprantu. Jis mane atleidžia?
– Ne, nieko panašaus.
Saša jau beveik buvo patikėjusi, kad yra teisi.
Jos veide nušvito palengvėjimas.
– Ką tada tu gali man pasakyti, ko negalėtų jis pats?
Tekėk už manęs.
Nikas jau žiojosi ir vos neleptelėjo tiesiai šviesiai, bet staiga susigriebė, kad toks netikėtas pasiūlymas merginai būtų kaip perkūnas iš giedro dangaus. Šiuo atveju nėra reikalo siekti greičio rekordų.
Jis mostelėjo į svetainės pusę.
– Pirmiausia išgerkime kavos.
Praleidęs ją pirmą Nikas vidaus telefonu paskambino Irisai ir paprašė atnešti kavos.
Kai atsisuko į Sašą, ji stovėjo prie židinio. Jis negalėjo nuo jos atplėšti akių. Kvaila, bet Nikui pasirodė, kad jai idealiai tinka čia būti, kad ji čia idealiai tinka, apsivilkusi baltomis nepriekaištingai pasiūtomis kelnėmis ir švelniu žalsvu megztinuku – tokia liekna ir daili, visiška priešingybė sunkiems įmantriems baldams.
– Nemandagu taip spoksoti.
Sašos žodžiai sugrąžino Niką į tikrovę.
– Tu visiškai kitokia, nei aš prisimenu.
Skirtumas ne tik fizinis, bet Nikas kol kas dorai nesuprato, kas dar pasikeitė.
Pro blakstienas merginos akys žybtelėjo.
– O ką tu prisimeni, Nikai?
– Mūsų bučinį.
Saša tyliai aiktelėjo.
– Nelabai džentelmeniška dabar apie tai kalbėti.
– Bet tik toks atsakymas yra visiškai sąžiningas.
– Ar kada teko girdėti, kad esi per daug sąžiningas?
– Aš kitaip nesielgiu.
– Teisybė. Nebuvo nieko daugiau, tik sąžiningumas, kai mane pabučiavai, ar ne? – paklausė ji kreivai šypsodama.
– Jei turi galvoje, kad neprisipažinau amžinai mylėsiąs, esi teisi. Man nepatinka saldinti kiekvieno žodžio. Tai buvo bučinys – stulbinamas bučinys – ir nieko daugiau. O kas? Negi užgavau tavo ego?
– Ką? Nieko panašaus, – skubiai atkirto ji. Gal kiek per skubiai. – Tiesiog tada mane pirmą kartą pabučiavo vyras, ir tiek. Iki to laiko pasitaikydavo tik berniūkščiai.
– Nėra ko abejoti – paskui vyrai tave tikrai bučiavo ne kartą.
– Nesu kokia naivuolė.
– Taip, aš puikiai prisimenu Rendalą. Buvote užmezgę trumpą meilės romaniuką, tiesa?
Keista, bet mintis apie Sašą su kitu vyru – tuo Rendalu Tremeinu – jį visada trikdydavo, tik Nikas stengdavosi nepaisyti nuoskaudų. Ji gali bučiuoti ką tik panorėjusi, mylėtis su kuo tik įsigeidusi. Ji taip ir darė. Sašos gyvenimas niekaip nesusijęs su Niku. Nebuvo susijęs iki dabar.
Ji droviai atsiduso.
– Negaliu patikėti, kad pirmas dalykas, apie kurį kalbame susitikę po tiek metų, yra bučiniai.
– O aš galiu.
Jos skruostai ėmė rausti, bet kaip tik tą akimirką tarpduryje išdygo Irisa, nešina padėklu su kava, ir išsklaidė akimirkos žavesį. Jie apsikeitė keliais mandagiais žodeliais, Irisa padėjo padėklą ant kavos stalelio ir išėjo.
– Ar galėčiau įpilti? – paklausė Saša sėsdamasi ant sofos.
– Taip,