Kas bus, tas bus. Joss Wood
Читать онлайн книгу.
taip, spirsiu į subinę.
Žinoma, skolingas. Jei ne Kelbis, nebūtų regbio karjeros: penkerių pastarųjų metų kaip komandos kapitono ir kaip vieno geriausių flango gynėjų. Trys gyvenimo mėnesiai treniruojant komandą nė kiek neatpirks skolos.
– Jaučiuosi skolingas.
Kelbis papurtė galvą.
– Tavo galva buvo ne ką kietesnė už subinę, tad teko išmušti iš jos kvailystes.
Vilis irgi papurtė galvą. Tik Kelbis galėjo taip paprastai nušviesti jo ankstesnį savižudišką elgesį.
– Grąžinai skolą susitvarkydamas gyvenimą. Bet, kaip tau būdinga, viską absoliutini, – pridėjo Kelbis, pasirėmęs alkūnėmis ant turėklų, dunksančių virš apačioje linguojančio klubo.
Vilio šypsnys išblėso matant rimtą Kelbio veidą.
– Ką nori pasakyti?
– Judu su Džo patyrėte didžiulę sėkmę per jauni… ir tai apsuko jums galvas. Džo buvo bloga mergaitė profesionaliame sporte, o tu taip norėjai įlįsti jai į kelnaites ir ten pasilikti, kad leidaisi įsukamas į beprotišką jos gyvenimą.
– Seksas, narkotikai ir rokenrolas, – karčiai įsiterpė Vilis. – Paskui ją vedžiau.
– Esi tikras kalės vaikas, tad tau atrodė, kad visada visur ją perspjausi. Dieve, kaip spauda judu garbino.
„Dėl mudviejų žygdarbių laikraščius taip grobstė, kad jų savininkai turėtų pasidalyti pelnu“, – gaižiai mąstė Vilis. Jie atsidūrė lovoje neprabėgus nė valandai po susitikimo, o po mažiau nei mėnesio susituokė. Tai buvo netikėtai stipri seksualinė trauka, adrenalino kupinas geismas, toks viliojantis, nes pavojingas.
– Džo vaikštinėjo peilio ašmenimis ir man tai patiko. Klubai, išgertuvės, lengvi narkotikai.
Paskui prasidėjo pragaras bandant suderinti grafikus ir būti drauge, baisūs barniai susitikus, kol Vilis pavėluotai suvokė, kad juos sieja tik blėstantis seksualinis potraukis.
– Bet kuo čia dėtas noras perspjauti?
– Po skyrybų troškai įrodyti Džo, kad ir be jos gerai leidi laiką. Daugėjo vakarėlių, kas naktį linksminaisi vis su kitomis merginomis, tad toliau traukei žiniasklaidos dėmesį dėl netinkamų priežasčių.
– Vos nesužlugdžiau karjeros bandydamas įvairiausius svaigalus ir kęsdamas nuolatines pagirias. Taip, prisimenu! Visą sezoną mane gelbėjai. O kai komandos vadovybė pagrasino atleisti, pažadėjai jiems, kad padėsi man susitvarkyti. Kodėl?
– Buvai pernelyg talentingas, kad leistume sužlugdyti savo gyvenimą, – pareiškė Kelbis.
Vilis nusipurtė. Jei Kelbis nebūtų jo globojęs ir kovojęs su regbio klubo vadovybe, kad paliktų jį dirbti, nebūtų buvę nei karjeros, nei galimybės tapti komandos kapitonu.
Velniai griebtų, jis tikrai jam skolingas.
– Nemanau, kad sukūriau Frankenšteiną! Kai pagaliau išgirdai mano kvietimą ateiti į protą, iš pono Nesutramdomojo tapai ponu Padoriuoju. Beveik negeri, esi fanatiškas narkotikų priešininkas ir nesileidi į ilgesnius nei vienos nakties (na, gal dviejų) santykius.
– Paprastai kibirkštis tiek ir liepsnoja, – sumurmėjo Vilis.
Karti patirtis ir keletas trumpų nuotykių atskleidė: kuo kaitresnė aistros liepsna, tuo greičiau ji užgęsta.
– Ugnį reikia kurstyti, Vili. Tavo bėda, kad seksualinį potraukį painioji su rimtais santykiais. O tai skirtingi dalykai. Aistra ilgai netrunka. Ją palaiko meilė. Jeigu pabandytum pažinti moterį prieš tempdamas ją į lovą, geriau tai suvoktum. – Kelbis reikšmingai pažvelgė draugui į akis. – O gal tai žinai ir todėl apsiriboji viena naktimi ar dviem? Neleidi sau pažinti kito žmogaus, nes bijai įsimylėti.
O kodėl jis turėtų įsimylėti? Juk meilė – spąstai! Svaiginantys amerikietiškieji kalneliai su sekso skrydžiais, beprotiškomis kovomis ir visišku kontrolės praradimu. Kontrolė… Jis daugiau niekada jos nepraras. Niekada. Nei aikštėje, nei santykiuose, nei juo labiau lovoje. Todėl, kad tai primena, koks buvo anksčiau, kai sau nepatiko.
– Ar kada nors bandei kokaino? – paklausė Vilis bičiulį. – Jėzau, pamokslauji visai kaip mano sesė!
Bet Kelbis vis neužsičiaupė.
– Šovė šauni mintis… Gal susidraugauk su moterimi?
– Toks kelias ne man.
– Kažkodėl kitiems pavyksta, – nepasidavė Kelbis.
Vilis nesumojo, kaip protingai atsikirsti, todėl mestelėjo tai, kas seniai patikrinta:
– Užsikišk.
Kelbis iš netikėtumo paspringo alumi.
Vilis pro turėklus žvelgė į apačioje banguojančią šokėjų minią, kurioje nestigo patrauklių, vos ne pusnuogių moterų kūnų, bene pamatys ką iš komandos žaidėjų. Kūnai atrodė tokie jauni ir neįdomūs. Jis dirstelėjo dešinėn, į moterį prie baro, kuri buvo visiška priešingybė. „Vyresnė, bet neapsakomai seksuali, – mąstė jos kerų užvaldytas. – Elegantiška, minimalus makiažas, blizgantys, nesuvelti plaukai.“
Kelbis pastatė ištuštintą butelį ant stalo.
– Eime iš čia.
Vilis linktelėjo ir baigė savo alų. Akys vėl nukrypo žemyn. Nepažįstamoji tebestovėjo prie baro laikydama rankoje aukštą taurę, regis, mineralinio vandens. Priešingai nei kiti klubo lankytojai ji buvo blaivutėlė. Kai kilstelėjusi ranką patraukė aukštyn laikrodžio apyrankę, jis suprato: žiūri, kiek valandų. Moters kūno kalba aiškiai bylojo apie norą išeiti ir Vilis akimirksniu nusivylė su ja nesusipažinęs.
„Tik tris mėnesius būsi čia“, – priminė sau mintyse. Seksas buvo svarbus, nors atsitiktiniai ryšiai ir spėjo įkyrėti. Bet mintis apie ilgalaikius santykius kėlė nerimą, tad beveik neliko pasirinkimo. Kas gali būti blogiau, nei pakliuvus į santykių spąstus po artumo ir linksmybių suprasti, kad užgeso seksualinis potraukis? Taip nutiko su Džo, laikoma viena seksualiausių sportininkių, tad gali pasikartoti ir su kita.
Jeigu jis nuobodžiavo, nebejautė aistros ir noro palaikyti santykius su tokia karšta pupyte kaip ji, tiesą sakant, nėra jokios vilties, kad pavyks su kokia nors… paprastesne moterimi. Jis prisipažino sau, kad yra visiškas asilas santykiuose su moterimis.
Kol juodu su Kelbiu leidosi laiptais iš VIP pramogų zonos, Vilis svarstė, kokias duris pasirinkti. Pasukus į dešinę reikėtų praeiti pro barą, tad vėl išvystų tą moterį.
Jis neketino imtis jokių veiksmų, tik panūdo patenkinti smalsumą: sužinoti, kokios spalvos nepažįstamosios akys.
Vilis pasilabino su keliais blaivesniais klubo lankytojais ir jį atpažinusiais regbio aistruoliais. O Kelbis mielai įsitraukė į pokalbį su grupele prisiekusių sirgalių. Na, suprantama: postringavimai apie regbį ir alus. Vilis šyptelėjo. Kaip Kelbis atsispirtų.
Vilis nekreipė dėmesio į triukšmingus komentarus, visiškai ignoravo moterų pasiūlymus ir vieno neaiškaus vyruko bandymą nupirkti išgerti. Tik po kokių penkiolikos minučių pavyko prasibrauti ten, kur paskutinį sykį matė nepažįstamąją. Jis apsižvalgė. Moteris buvo dingusi.
Išėjo.
Vėliau Vilis nesuprato, kas privertė tuokart pažvelgti į kitą pusę, mesti skubrų žvilgsnį per petį. Ji vėl buvo čia. Bet vos pastovėjo ant kojų. Stambus nematytas vyras apkabinęs per pečius bandė ją prisitraukti šokių aikštelėje. Moteris nesipriešino. Tik žvelgė kiaurai stiklinėmis akimis, galva tabalavo į šalis.
Ji nesigaudė aplinkoje.
Vilis