Didžiausias prizas. Jules Bennett
Читать онлайн книгу.
jai pasirodė gana patrauklus, tačiau ji mokėjo atsispirti saldžialiežuviams.
Be to, paskutinis jos dėmesį patraukęs vyras buvo tikrų tikriausias miesčionis. Tesos neerzino jo blizgantys batai, pagal užsakymą siūti kostiumai ir tobulai sušukuoti plaukai. Ji įsiuto tik tada, kai tas niekšas nusprendė pasinaudoti jos vardu ir pinigais, kad padidintų savo versliuko pelną.
Tesa neleis, kad ją pakerėtų patrauklus nepažįstamasis iš Holivudo. Ir visai nesvarbu, jog vyro šypsena ir pritrenkiantis žvilgsnis privertė jos širdį smarkiau plakti.
Dvidešimt penkerių metų moterys paprastai jau išteka ir susilaukia vaikų. Tuo tarpu Tesa turi savo planą – ji siekia aukščiausio jojikų įvertinimo.
Rimtiems santykiams ji neturi laiko – juk beveik gyvena arklidėse ir didžiąją laiko dalį treniruojasi. Tesai labiau rūpėjo ateitis nei pulti į pirmo pasitaikiusio vyro glėbį.
Be to, gyvenimas ją pamokė: santykiai gali būti skausmingi, o žodis pasitikėjimas skirtingiems žmonėms gali reikšti ne tą patį.
– Turiu pajodinėti su Oliveriu, – tarė ji Grantui tikėdamasi, kad jis atitrauks gašlų žvilgsnį ir eis tvarkyti savo reikalų. – Maniau, jog atvyksi daug vėliau, todėl paskyriau tau dvi valandas po priešpiečių.
Grantas dirstelėjo į laikrodį.
– Galiu grįžti vėliau, tačiau norėčiau pasilikti darbotvarkę – žinočiau, kada tau nesimaišyti po kojomis.
Tesa atsiduso. Karteris iš jos tyčiojosi. Niekis, ji prie to pripratusi. Paskutinis vyras iš jos pasijuokė apgaudinėdamas ją su kita moterimi. Žinoma, tokie pokštai kur kas skausmingesni nei šio vyruko replikos.
Tesa nuėjo prie kito gardo, kur apšilimo laukė gražuolis grynaveislis Oliveris. Tai nebuvo jos lenktyninis žirgas. Ne, Oliveris jai buvo lyg kūdikis, kurį mylėjo visa širdimi. Tai buvo išrankus, tūžmus eržilas, tačiau su ja sutarė kuo puikiausiai. Nei Tesai, nei Oliveriui nepatikdavo svetimi atėjūnai.
– Atsivesiu šį gražuolį į mūsų susitikimą, – tarė ji Grantui ir atvėrė gardą. Kaip visada Oliveris ėmė spardytis, taip parodydamas, jog yra pasirengęs apšilimui. – Po dviejų valandų galime susitikti čia.
Vieną akimirką ji kalbėjo, o kitą jau atsidūrė Granto glėbyje. Tesa nė nepastebėjo jo judesio, tačiau staiga pajuto, kaip vyras ją tempia tolyn nuo gardo.
– Ką čia išdarinėji? – paklausė ji niūriai žvelgdama į Karterį.
Jis sustingo, glėbyje tvirtai laikė Tesą nenuleisdamas akių nuo Oliverio. Moteris pastebėjo tvirtą vyro žandikaulį, prastai nuskustą barzdą, įdegusią odą, ji jautė stiprias Granto rankas aplink save, čiuopė įspūdingus raumenis, aptemptus pilkais medvilniniais marškinėliais.
Jis kvepėjo pribloškiamai. Galbūt Tesa tiesiog džiaugėsi užuosdama ką kitą nei šienas ir arklių mėšlas, bet losjono po skutimosi ir odekolono derinys buvo toks vyriškas, stiprus, seksualus… kaip ir pats vyras.
– Grantai? – paklausė ji ištrūkusi iš jo gniaužtų.
Vyro žvilgsnis nukrypo nuo eržilo. Grantas pažvelgė į Tesą ir papurtė galvą tarytum norėdamas atsigauti.
– Kai ruošeisi įeiti, Oliveris pašoko, – tarė jis, šiek tiek atsitraukė ir perbraukė per savo išsitaršiusius plaukus. – Nenorėjau, kad jis tave sužeistų.
Sutrikusi dėl tokios jo reakcijos, tačiau visgi pamaloninta netikėto globėjiško gesto, Tesa sukryžiavo rankas.
– Sužeistų? Meilė žirgams manęs nesužeis, Grantai. Oliveris visada toks. Štai kodėl aš viena su juo susitvarkau.
Grantas gūžtelėjo pečiais.
– Atsiprašau. Tiesiog nesu pratęs prie arklių.
Tesa kilstelėjo galvą – ji norėjo suprasti, kaip jis jaučiasi šiose valdose.
– Ar ištversi?
– Viskas gerai, – geidulingai šyptelėjo vyras. – Nenorėjau, kad tau kas nors nutiktų, tik tiek.
Ryžtingas žvilgsnis, švelnus, tačiau rimtas balso tembras apgaubė moterį lyg šilta antklodė. Tesa visai netroško įsimylėti Granto. Tačiau noras ją apginti, slaptas pažeidžiamumas darė vyrą pernelyg patrauklų.
– Nemanau, kad tik tiek, – neatlyžo ji. Grantas beveik suakmenėjo. – Nenoriu pasirodyti bjauri, bet tu kursi filmą apie arklius. Ar neturėtum šį tą apie juos žinoti?
Karteris seksualiai šyptelėjo ir lengvu, lėtu žingsniu pajudėjo iš vietos – tokios laikysenos pavydėtų bet kuris kaubojus. Bet šis vyras iš Los Andželo – nuodėmių ir apgaulės miesto. Jei nevilkėtų naujutėlaičių drabužių, Tesa galėtų prisiekti, jog Grantas gyvena kaime.
Šis vyras priklauso kino industrijai. Ir tikriausiai visada atrodo kaip pridera. Išvaizda negali apgauti.
Grantas sustojo prie pat Tesos, todėl ji turėjo tik du pasirinkimus: spoksoti į jo krūtinės raumenis, aptemptus tamsiai pilkais marškinėliais, arba pakelti žvilgsnį ir pažvelgti vyrui tiesiai į akis. Tesos kūnas įsitempė ir ji pamiršo, ką sakė prieš tai, kai Grantas priartėjo ir įsistebeilijo į ją, tarsi sugebėtų perprasti visas sielos paslaptis.
Per dvidešimt penkerius metus Tesa ne kartą buvo susižavėjusi, tačiau nė sykio taip greitai, taip stipriai. Ji bijojo dėl Granto pamesti galvą: juk jiedu kartu praleido dar vos keletą akimirkų iš to, kas laukia artimiausią mėnesį.
– Tam, kad sužinočiau apie arklius, turiu tave. Metų metus laukiau tokio didingo projekto, – vyras apžiūrinėjo moters veidą, lūpas. – Kai ko nors užsigeidžiu, visada randu būdą tai gauti.
Kodėl jis kalba taip arogantiškai? Ir kodėl Tesa jaučia palaimingus virpuliukus savo kūne?
Nejaugi ji dar nepasimokė? Gražūs žodžiai ir patrauklūs vyriškiai kino industrijoje yra kasdienybė. Kartą Tesa naiviai patikėjo vieno saldžialiežuvio žodžiais ir prisikūrė oro pilių apie vestuves. Ji nepadarys šios klaidos dar kartą.
Be to, Tesa negali pasiduoti aistroms. Ji nori laimėti varžybas ir susišluoti apdovanojimus. Tam niekas nesutrukdys… netgi raumeningas gražuolis ir viltis sulaukti princo ant balto žirgo.
Visgi ji negalėjo paneigti: Grantas ją traukė kur kas labiau nei buvęs vaikinas, su kuriuo ji draugavo daugelį mėnesių.
Tesa didžiavosi, jog vis dar yra nekalta. Kai kurios moterys galbūt to gėdytųsi, tačiau jai tai buvo dar vienas stiprios valios įrodymas. Be to, savo velionei mamai pažadėjo saugoti skaistybę.
Tačiau Grantas pažadino uždraustus jausmus, nepatirtus pojūčius.
Po velnių, kodėl ji galvoja apie seksą? Jiedu ką tik susitiko, o platūs vyro pečiai, kerinčios akys ir globėjiškas elgesys jau privertė vienišą, meilės besiilginčią merginą atkusti.
– Mane domina tik lenktynės ir mano žirgai, – neįtikinamai tarė Tesa. – Nešvaistyk laiko flirtui.
Grantas pašaipiai šyptelėjo.
– Tai nėra laiko švaistymas, Tesa. Juk ir aš tau patinku. Natūralu šiek tiek pasvajoti sutikus dailią būtybę. Kam tai neigti.
Tesa nusijuokė, atsitraukė ir vėl sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Jei pasiduosi savo egoistiniams troškimams, Oliveriui teks mudviejų laukti, o aš tam neturiu laiko. Taip kad palauk prie durų, gudruoli.
Grantas nusijuokė.
Po galais, jei Tesa nusiteikusi ir toliau meluoti, reikės tai daryti bent jau įtikinamai. Ji negali prarasti savisaugos, kitaip paklius į aistros spąstus.
Antras skyrius
Platūs,