Jis sugrįžo. Kelly Hunter
Читать онлайн книгу.
jei tavo darbiniai batai neatrodytų kaip šimto metų senumo, – rimtai atsakė Eva.
– Jie patogūs.
– O tavo laikrodis – ne iš parduotuvės, kurioje viskas kainuoja po du dolerius.
– Jis vis tiek rodo laiką. Žinai, tu ir mano mama puikiai sutarsite, – aiškino Maksas. – Žmonai tai naudinga.
– Jei taip sakai.
– Mielasis, – kreipėsi Maksas. – Jei tu taip sakai, mielasis.
– Ak, vargšas, apgautas vyras.
Maksas nusišypsojo ir stabtelėjo vidury šaligatvio. Jis truktelėjo Evą į save ir nufotografavo laikydamas telefoną rankos atstumu.
– Papasakok dar apie savo šeimą, – paprašė ji.
– Mama. Vyresnysis brolis. Kiti artimieji. Netrukus susipažinsi.
Eva šį savaitgalį susitiks su jo motina; viskas suorganizuota. Maksas parodė ką tik padarytą nuotrauką.
– Kaip manai? Pranešti dabar?
– Taip. – Jie jau kalbėjo apie tai anksčiau. – Dabar pats laikas.
Maksas vėl nukreipė dėmesį į telefoną, rašė kažkokią žinutę, kurią ketino išsiųsti su nuotrauka.
– Baigta, – sumurmėjo. – Jaučiuosi apsvaigęs.
– Gal alkanas? – paklausė Eva.
– Tu nesijauti apsvaigusi?
– Dar ne. Kad taip nutiktų, reikėtų šampano.
Kai jie restorane užsisakė lėkštę jūrų gėrybių, Maksas užsakė ir šampano, jie paskelbė tostą už įmonę, bendruomenės centro projektą ir galiausiai už save pačius.
– Kodėl tai tave trikdo? – pasidomėjo Maksas, jiems baigus valgyti ir geriant jau antrą šampano butelį. – Santuoka dėl savanaudiškų priežasčių?
– Žinant mano šeimos istoriją? – paklausė ji. – Tai visiškai normalu.
Jos tėvas, būdamas panašaus amžiaus, buvo penktą kartą vedęs, o motina – trečią kartą ištekėjusi. Tik vienos jos vedybos buvo iš meilės.
– Buvai kada nors įsimylėjusi? – paklausė jis.
– O tu? – atrėmė Eva.
– Dar ne. – Maksas apmokėjo sąskaitą, ir jo atsakymas buvo tiesa. Jis susitikinėjo su daug merginų. Dauguma buvo žavingos. Nė su viena iš jų draugystė netruko ilgiau nei porą mėnesių.
– Kartą buvau įsimylėjusi. – Eva atsistojo ir bemat suvokė nesanti blaivi. – Tai buvo geriausia savaitė mano gyvenime.
– Koks jis buvo?
– Aukštas, tamsus ir tobulas. Sužeidė mane taip, kad po jo nebenoriu jokio kito vyro.
– Šunsnukis.
– Tiesa ir tai. – Eva ilgesingai atsiduso. – Aš buvau labai jauna. Jis labai patyręs. Blogiausia savaitė gyvenime.
– Sakei, kad geriausia.
– Ir tokia, ir tokia, – rimtai ir oriai atsakė ji, tada viską sugadino nusišypsodama kaip apgauta lengvabūdė. – Pavadinkim ją įsimintina. Ar minėjau, kad po jo esu tokia sužeista, kad nenoriu jokio kito vyro?
– Taip. – Maksas padėjo ranką jai ant alkūnės nuramindamas, nukreipdamas ją link laiptų ir vesdamas žemyn, kol jie pasiekė šaligatvį lauke. – Tu apsvaigusi.
– Tu teisus.
– O jeigu pasigautume taksi ir važiuotume į tavo namus? Pažadu palydėti į vidų, įpilti stiklinę vandens, surasti aspirino ir išvažiuoti namo. Nesakyk, kad esu blogas sužadėtinis.
– Vitamino B, – sumurmėjo Eva. – Surask ir jo.
Makso telefonas supypsėjo, jis pažiūrėjo į aparatą ir nusišypsojo.
– Loganas nori žinoti, ar tu ne nėščia.
– Kas tas Loganas?
Vien šis vardas pažadino atbukusius jos pojūčius ir privertė stabtelėti. To nelabojo vardas irgi buvo Loganas. Loganas Blekas.
– Loganas – mano brolis. Jo labai keistas humoras.
– Aš jo jau nekenčiu.
– Pasakysiu, kad ne, – linksmai sumurmėjo Maksas.
Po kelių minučių Makso telefonas vėl pyptelėjo.
– Jis sveikina.
Tai negalėjo būti ji. Loganas vėl stebeilijo į nuotrauką telefone, nuotrauką, kurią Maksas ką tik atsiuntė. Maksas atrodė laimingas, plati šypsena ir švytinčios akys rodė, kokia tai maloni akimirka. Bet Logano dėmesį patraukė būsima nuotaka. Žvilgantys varno juodumo plaukai, migdolo formos akys – jų pokrypis ir deginto sviesto spalva. Ji priminė kitą moterį… moterį, kurią jis velniškai sunkiai stengėsi pamiršti.
Žinoma, tai nebuvo ta pati moteris. Makso sužadėtinės veidas daug kampuotesnis, o akys ne tokio paties rudo atspalvio. Jos lūpos buvo skulptūriškesnės, mažiau pažeidžiamos… bet jį traukė. Šiek tiek keistos. Bet labai gražios.
Galinčios išvesti vyrą iš proto.
Loganas nė nežinojo, kad Maksas užmezgęs rimtus santykius, nors žinodamas, kokią atsakomybę Maksas išsiugdęs, ir jo dabartinį norą jos įgyti, turėjo nuspėti, kad santuoka bus kitas jo jaunesnio netikro brolio žingsnis.
Eva – Maksas ją vadino taip. Gražus vardas.
Moters, kurią jis pažinojo, vardas buvo Angė.
Eva. Angė. Evangelina? Koks skirtumas?
Loganas toliau tyrinėjo nuotrauką, norėdamas, kad fonas nebūtų toks šviesus, o jų veidų taip netemdytų šešėlis. Moteris, kurią jis pažinojo kaip Angę, praleido su juo beveik savaitę. Lovoje, pakeliui į lovą, duše išlipus iš lovos. Ji buvo jauna. Smalsi. Gąsdinamai nevaržoma. Tai buvo žaidimas vaidmenimis. Vergovės žaidimas. Per daug žaidimų ir dažniausiai juos provokavo Loganas. Beprotiškos dienos ir blizgančios nuo prakaito naktys, prarasta savikontrolė, ir dar buvo likę pakankamai, kad galėtų pabėgti.
Didžiausiu greičiu.
Tada jam buvo dvidešimt penkeri, dabar – trisdešimt šešeri, ir kažin ar dabar su Ange sektųsi geriau nei prieš visus tuos metus.
Loganas prisimerkė. Vėl pažvelgė į nuotrauką. Ar galėjo tai būti Angė? Didelė tikimybė. Nepalaikė su ja ryšio, nežinojo, kur ji ir ką veikė…
Ne – antrą kartą taip pat ryžtingai nusprendė jis. Tai ne ji.
– Ji nėščia? – jis parašė broliui.
Velnias, ne, – atėjo Makso atsakymas visomis didžiosiomis raidėmis, Loganas nusišypsojo ir nusiuntė sveikinimus taip pat didžiosiomis raidėmis. Tada ištrynė nuotrauką, kad nežiopsotų klausdamas savęs, kaip Angė – jo Angė – atrodo dabar.
Evangelina Džouns aiškiai nervinosi, kai Maksas padėjo jai išlipti iš taksi ir lydėjo sodo takeliu prie motinos namo pagrindinių durų. Viena buvo sutikti su santuoka iš išskaičiavimo. Vaidinti įsimylėjusią sužadėtinę prieš Makso šeimą visai kas kita.
– Kieno tai idėja? – sumurmėjo ji Maksui stebeilydama į dviaukštį Viktorijos stiliaus namą. – Ir kodėl maniau, kad ji gera?
– Atsipalaiduok, – ramino Maksas. – Net jeigu mama nepatikės, kad tuokiamės iš meilės, apie tai neužsimins.
– Gal