Kalėdinė svajonė. Sharon Kendrick
Читать онлайн книгу.
abu žinome, kaip paprastai išspręsti šį reikalą, – sumurmėjo jis. – Tau tereikia dabar pat pasitraukti. Jei taip pasielgsi, nekils rūpesčių. Mikela netrukus ištekės už itin įtakingo vyro. Ji prisiims svarbų žmonos vaidmenį. Laikui bėgant ji tikisi susilaukti vaikų, kuriems jos draugai taps pavyzdžiais. O…
– O? – klustelėjo Alana, bet žinojo, kas laukia. Buvo aišku iš jo išraiškos.
– Tu nesi tinkamas pavyzdys, – paaiškino Nikolas. – Nenorėčiau, kad mano sūnėnai ir dukterėčios bendrautų su tokia.
Moters širdis daužėsi.
– Nedrįsk manęs smerkti, – jos balsas suvirpėjo.
– Tai kodėl nepalengvinus sau gyvenimo? Pasakyk Mikelai, kad persigalvojai ir nebenori būti pamerge.
– Per vėlu! – Prisivertusi išlaikyti stiprybę Alana ištiesė priešais save rankas tarytum eismą gatvėje stabdantis policininkas. – Pasisiuvau suknelę, įvilktas į plastikinį maišą drabužis jau kabo mano kambaryje. Atsižvelgdama į žiemišką vestuvių temą pasirinkau tamsraudonį šilką, – linksmai pridūrė.
– Bet neteks apsivilkti, – griežtai ištarė Nikolas. – Nejau tikrai manai, kad leisiu?
Akimirką Alana pajuto virptelint abejonę. Baugino tylus ryžtas balse ir tiesmukas žvilgsnis akyse. Nikolas privertė ją jaustis… pažeidžiama. Ji neleis, kad taip nutiktų. Daugiau ne. Būdama pažeidžiama nieko nepasieki. Tik parkrenti, kai gyvenimas smarkiai smogia, ir manai, kad nebeatsistosi. Tampi tokių galingų grobuonių kaip Nikolas da Kontis auka.
– Kalbi apie mane kaip apie kokią nedorėlę, – pasakė.
– Ne, – lipšniai pataisė Nikolas. – Tik klaidingai mąstančią, nevaldomą ir lytiškai per anksti subrendusią. Nenoriu, kad populiariausia žurnalo „Aukso kalneliai“ mergina patrauktų žiniasklaidos dėmesį.
– Bet niekas…
– Mikela jau bandė mane įtikinti, kad niekas tavęs nepažins, – irzliai įsiterpė Nikolas. – Tik tai netiesa. Žurnalai, kuriems išsirengei, kolekcionuojami, o seni numeriai dabar perkami už tūkstančius dolerių. Be to, man neseniai pranešė, kad tavo vaizdo įrašas atsirado „YouTube“, taigi tave atpažinti dar lengviau. Nesvarbu, ką vilkėsi ar ko nevilkėsi, – vis tiek turi kūną, kuris kaitina vyrų vaizduotę. Vyrai, pažvelgę į tave, vis tiek galvoja apie vieną dalyką – vieną vienintelį.
Alana bandė atsilaikyti, bet jo žodžiai, deja, buvo taiklūs. Gudrus ir negailestingas Nikolas – tyčia arba ne – pataikė į jautriausią vietą. Privertė pasijusti objektu. Daiktu. Visai ne moterimi, o kažkokiu dvimačiu atvaizdu žurnale, sukurtu vyrų geismui patenkinti.
Moteris, kuria ji tapo, nė nesvajotų papūtusi lūpas tarp išskėstų pirštų rodyti spenelius. Šiandien ji verčiau mirtų, nei užkišusi nykščius už kelnaičių atkištų dubenį kameros pusėn. Bet anuomet reikėjo tai daryti dėl daugybės priežasčių. Priežasčių, kurių griežtasis Nikolas da Kontis nesuprastų nė per milijoną metų.
– Pelnei blogą šlovę, Alana, – tęsė jis. – Tokia šlovė niekur nedingsta. Ji prilimpa kaip purvas.
Alana žvelgė į jį apimta nevilties. Nikolas tai sako jai? Nejau nesuvokia, kad ji iki šiol jaučia to darbo padarinius? Ne, žinoma, nesupranta. Jis matė tik tai, ką norėjo matyti, ir nieko daugiau – nepakako vaizduotės įsijausti į kito kailį ir susimąstyti, koks galėjo būti to žmogaus gyvenimas. Jį saugojo turtas, padėtis ir arogancija.
Alana panoro prieiti prie Nikolo, papurtyti ir liepti žvelgti plačiau. Atsikratyti tos teisuoliškos išraiškos ir išvysti ją kaip žmogų, o ne kaip asmenį, kuris kartą pasielgė neapgalvotai. Ji gerai suprato, kodėl Mikela jo taip bijojo, kai jiedvi kartu lankė mokyklą. Nieko keisto, kad italė ėmė maištauti vos tik palikta išskirtinėje Šveicarijos internatinėje mokykloje, kurioje Alanos mama dirbo prižiūrėtoja.
– Svarbiausia, – ji neskubėdama ištarė, – kad Mikela nori, jog dalyvaučiau. Tai jos diena, ji yra nuotaka. Todėl, jei tik manęs niekas nesuriš ir nepagrobs, rytoj dalyvausiu.
– Arba mums pavyks susitarti, – pasakė Nikolas.
– Tikrai? – Ji kryptelėjo galvą. – Dėstyk daugiau.
– Nagi, Alana. – Nikolas nusišypsojo. – Tu patyrusi moteris. Visko mačiusi. Tikriausiai yra dalykas, kurio… norėtum.
– Dalykas, kurio norėčiau? – pakartojo ji. – Pavyzdžiui, vaistų nuo peršalimo arba žadintuvo signalo, kurį išgirdus nesinorėtų suknežinti telefono?
– Kaip juokinga. Ne, nieko panašaus. – Nikolas nutilo ir juodos akys sužvilgo. – Esu labai turtingas ir galiu pasiūlyti tiek, kad sutiktum pasakyti Mikelai, jog persigalvojai.
Alana negalėdama patikėti spitrėjo į Nikolą.
– Leisk išsiaiškinti, – iškošė. – Siūlai pinigų, kad laikyčiausi atokiai nuo tavo sesers ir nebūčiau jos pamerge?
– Kodėl ne? – Nikolas šaltai nusišypsojo. – Iš patirties žinau, kad jei ko nors smarkiai trokšti, dažniausiai gauni. Sunkiausia susitarti dėl tinkamos kainos, bet numanau, kad tu tai gerai moki.
– Tai… kyšis.
– Verčiau manyk, kad tai sveikas protas, – tyliai pasiūlė Nikolas.
Alana purtė galvą.
– Žinai, Mikela vis pasakodavo, kaip mėgsti valdyti, – tarė ji. – Iš dalies maniau, kad perdėjo. Dabar suprantu, kad kalbėjo tiesą.
– Nereikia, kad gerai apie mane galvotum, – išbeldė Nikolas. – Tik pasvarstyk, kodėl tai siūlau.
– Nes mėgsti valdyti?
– Nes Mikela man reiškia viską, – išrėžė jis ir staiga jo balsas sugriežtėjo prisiminus, kaip saugojo seserį nuo jų tėvo nuodėmių. Ir motinos. Jis prisiminė skrydį iš Sicilijos – mama tuo metu laukėsi Mikelos ir nežinojo, kas priešaky. Nikolui buvo vos dešimt, bet juo vieninteliu visi kliovėsi. Jis namie buvo vyras. Sunku atsisakyti tokio vaidmens ar tokių lūkesčių…
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.