Viskas, ko jam reikia. Emily McKay
Читать онлайн книгу.
ir seksualios duobutės visas biuro moteris vertė alpėti.
O Sidnė galvojo, kad sugebės jam atsispirti, nors kiekvieną kartą atėjęs į biurą, Grifinas prisėsdavo ant jos stalo kampelio ir flirtuodavo, laukdamas, kol Deltonas išeis arba sugrįš iš kokio nors susitikimo. Kartais jis atnešdavo gurmanams skirtos kavos ir nedorai mirktelėjęs padėdavo Sidnei ant stalo, paskui nužingsniuodavo į Deltono kabinetą. Net ir tada Sidnė manė, kad galės jam atsispirti, nes Grifinas šitaip elgėsi su visomis biure dirbančiomis moterimis.Tai Sidnei nepatiko. Jai nepatiko žmonės, kurie naudojasi savo grožiu, taip pat kaip ir tie, kurie naudojasi savo šeimos vardu. Grifinas turėjo trigubą puokštę dalykų, kurių Sidnė negalėjo pakęsti verslo pasaulyje.
Ji žinojo, kad iš visų vyrų mažiausiai norėtų veltis į romantinius santykius su juo. Todėl kai Bredas ją metė, Grifinas jai pasirodė labai patrauklus. Kai tąryt kavos krautuvėlėje netikėtai sutiko žavingąjį Grifiną Keiną, elgėsi negalvodama. Sidnė nusprendė patenkinti laukinius savo troškimus.
Tiesą pasakius, Sidnė netikėjo, kad turi laukinių troškimų. Jie niekada neišniro į jos pasąmonės paviršių. Bet Grifinui kažkaip pavyko pažadinti tuos velniškus geidulius.
Viena naktis, kurią Sidnė planavo praleisti su juo, virto savaitgaliu. Vėliau – mėnesiu. Ir galiausiai keturiais.
Trumpas susitikimas dėl sekso užsitęsė. Nors Sidnei pavyko išlaikyti tik seksualinius santykius, šiuo metu jie darėsi sudėtingi. Vienas skambutis privertė ją išeiti iš namų vidury nakties tam, kad susitiktų su Grifinu. Ji pernelyg ilgai užsibuvo jo namuose. Maudėsi jo duše. Praleido rytą ne darbe. O dabar ji turi dar ir jo prakeikto buto raktą.
Laikas liautis save apgaudinėti. Ji ne tik mylisi su Grifinu. Ji elgiasi kaip narkomanė. Laikas surimtėti.
Antras skyrius
Grifinas gurkštelėjo kavos, žvilgtelėjo į segtuvą priešais, o paskui į Deltoną, įsitaisiusį kitoje staliuko pusėje. Jis įtikino Deltoną išeiti iš savo buto, atsivedė brolį į savo pamėgtą argentiniečių kavinukę. Kai atnešė kavą, Deltonas pastūmė segtuvą per stalą. Ir tada numetė bombą.
– Ką reiškia baigta? – paklausė Grifinas.
– Baigta. – Deltonas atsilošė į raudonus sofutės apmušalus.
– Kaip baigta? Tu daugiau nebeieškosi?
– Būtent.
– Tu ką, nori, kad aš perimčiau paiešką? – Holisteris tikėjosi, kad jie atskirai ieškos paveldėtojos. Tačiau jis nepasakė, jog broliai privalo jos ieškoti ne kartu. – Kitą savaitę esu suplanavęs kelionę, bet po jos…
– Aš baigiau. – Deltonas pasilenkė į priekį. – Aš jos daugiau neieškosiu. Daugiau nešoksiu pagal Holisterio dūdelę. Aš išeinu.
– Puiku. Nori, kad perimčiau paiešką, aš taip ir padarysiu. Tu žinai, ką aš manau apie Holisterio žaidimus. Perduosiu tau viską, ką sužinosiu.
– Jeigu aš sakau, kad išeinu, vadinasi, tikrai išeinu. Keinų paveldėtojos aš neieškosiu. Nenoriu prakeikto Holisterio prizo. Atsistatydinu kaip vadovas. Perduodu vairą tau.
– Man? – Grifinas numetė segtuvą, lyg šis būtų užsidegęs. – Man nereikia Keinų įmonių.
– Man taip pat.
– Žinoma, kad tau reikia. Juk tu visą gyvenimą šito troškai. Viską…
– Teisingai. Viską dariau dėl Keinų ir ką už tai gavau? Nieko. Todėl šįryt pasirašiau atsistatydinimo raštą.
– Ką padarei? – Grifinas net pašoko nuo Deltono prisipažinimo.
– Atsistatydinau, – paprastai pakartojo Deltonas. – Rekomendavau tarybai tave laikinai paskirti vadovu. Negaliu užtikrinti, kad jie taip ir padarys, bet asmeniškai kalbėjausi su Hevitu, Sendsu ir Šieldu. Manau, kad jie sugebės įtikinti ir kitus. Dabar…
– Tu metei darbą?
– Atsistatydinau. – Atrodė, kad Deltonas tuoj prapliups juoku. – Stenkis neatsilikti.
– Tu negali išeiti. – Puiku. Jo brolis pagaliau atrado savo humoro jausmą, kuris, pasirodo, yra nesveikas, iškrypęs. – Keinų įmonėms tavęs reikia. Labiau nei bet kada, juk Holisteris serga.
– Sutinku. Keinų įmonėms reikia stipraus vadovo. Ir tu juo gali būti lygiai taip pat kaip aš.
O čia jau Deltonas perkūniškai klysta.
Deltonas šitam darbui ruošėsi visą gyvenimą. O Grifinas visą gyvenimą laukė, kada galės pasiimti savo paveldėjimą ir sprukti iš verslo.
– Net jei norėčiau, nesu pasiruošęs būti vadovu. Aš ne…
– Mano padėjėja žino viską, kas vyksta biure. Jeigu ko nors nežinosi, ji tau padės. Žinau, kad nedaug dirbai su Sidne, bet ji – pati geriausia. Ji tavimi tikrai pasirūpins.
Sukrėtimas paveikė Grifino stemplę, nes kavos gurkšnelis nutekėjo tiesiai į plaučius ir jis vos neužspringo.
– Aš ne… Tu negali… – Grifinas purtė galvą.
Deltonas atsistatydina? Ir sako, kad Sidnė juo pasirūpins? Pernelyg ironiška. Metų metus Grifinas dirbo Keinų įmonėse tik telefonu. Tiesiog stūmė laiką ir laukė, kol galės ištrūkti ir atsiriboti. Jis gyveno neįsipareigojęs kompanijai, jeigu Holisteris būtų žinojęs, kuo domisi sūnus, būtų kaipmat nukirpęs pinigų bambagyslę. O dabar, po viso to laiko, Deltonas jam siūlo įsipareigojimą – jis grūda jam visą prakeiktą kompaniją.
– Kodėl, po velniais, taip nutiko? Ir ką, po šimts, veiksi, kai nebūsi Keinų įmonių vadovas?
– Aš ketinu užkariauti moters, kurią myliu, širdį.
Gerai. Vadinasi, Deltonas oficialiai pamišo.
– Tu ką?.. – Grifinas atsilošė ir numojo ranka. – Nekreipk dėmesio, – piktai tarė jis. – Žinau, kas dėl to kaltas. Leinė.
Deltono lūpas perkreipė kvailoka šypsena.
– Aha. Leinė.
Grifinas pašnibždomis nusikeikė.
– Dėl moters visko atsisakai?
– Leinė nepaprasta…
– Aha. Esu įsitikinęs. Leinė žavinga. Velniškai nuostabi. – Grifinas pasilenkė ir pirštais paplekšnojo per stalo vidurį, pabrėždamas tai, ką sako. – Leinė man visada patiko. Net tada, kai buvome vaikai, mačiau, kad ji tau atrodo ypatinga. Jeigu nori būti su ja, būk. Bet nemesk visko, dėl ko dirbai visą gyvenimą.
Deltonas apdovanojo brolį ne tik piktu, bet ir kupinu nuostabos žvilgsniu.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек,