Paskutinis statymas – meilė. Cat Schield
Читать онлайн книгу.
buvo ženklas, koks nedėmesingas jis tapo.
Atėjo laikas pabusti ir pradėti rodyti dėmesį.
Harpera atsikrenkštė.
– Grįžtant prie Koulo…
– Pasamdysiu jį, jei praleisi su manimi vakarą, – šį kartą Eštonas sąmoningai ją provokavo.
Harpera uždėjo rankas ant klubų ir rūsčiai pažvelgė į jį.
– Prieš penkias minutes buvai pasiruošęs jį išvaryti.
– Prieš penkias minutes net neįsivaizdavau, kad esi ištroškusi nuotykių.
– Aš labai patenkinta dabartiniu savo gyvenimu.
– Kai pirmasis dalykas svajonių sąraše yra pajodinėti kupranugariu dykumoje ir nakvoti palapinėje, nepyk, bet netikiu, kad tavo gyvenimas yra toks puikus, kaip stengiesi, kad žmonės manytų.
– Aš neturiu svajonių sąrašo, – atkirto Harpera. – O jei ir turėčiau, tai nebūtų pirmas dalykas jame. Tiesiog tai pirmiausia šovė į galvą. Prisimenu, darei tai vienoje Kulinarinio klajoklio laidoje.
– Žiūri mano laidą?
– Prieš pradėdama su kuo nors verslą, pasidomiu tuo žmogumi.
Išmintinga. Bet Eštonas tikėjosi, kad tai nebuvo vienintelis motyvas. Užvaldytas troškimo pamatyti šią rimtą moterį atsipalaidavusią ir pasileidusią plaukus, jis nusprendė ignoruoti jos replikas ir susikaupti ties tuo, ką sakė jos kūnas.
– Ir tas domėjimasis apėmė mano laidų žiūrėjimą? Manyčiau, tave labiau turėjo dominti tikslūs faktai, tokie kaip mano kitų keturių restoranų finansiniai reikalai ir pajamos iš reklamos, kurias iš mano laidų gauna kanalas.
– Iš visų šių dalykų susidariau labai pozityvų paveikslą. Taip pat kalbėjausi su daugybe tavo darbuotojų ir keliais žmonėmis, dirbusiais su tavimi laidoje. Kaip jau sakiau, atlikau savo tyrimą.
Tapo akivaizdu, kad Harpera žino daug daugiau apie Eštoną nei jis apie ją. Ir ši nelygybė jį suerzino.
– Tuomet puikiai žinai, kokio lygio verslininkas esu, ir jei nori, kad pasamdyčiau tau patinkantį šefą, turėsi labiau pasistengti.
Įsmeigusi akis į jo kairį petį ji sumurmėjo:
– Nori, kad su tavimi praleisčiau naktį.
– Aš kalbėjau tik apie vakarą, – Eštonas nesusilaikė ir nusijuokė iš tokios Harperos išvados. – Tavo mintys labai nepadorios, jei manai, kad už Koulo pasamdymą prašyčiau sekso.
Harperos skruostai užsidegė ryškiu raudoniu.
– Galvojau visai ne apie tai.
– O, manau, kaip tik apie tai. Sakiau, kad ta raganiškoji pusė pridarys tau bėdos.
– Tiesiog neteisingai išsireiškiau.
– Nemanau, – kadangi ji buvo išmušta iš pusiausvyros, Eštonas nusprendė tęsti tuo pačiu stiliumi. – Manau, tai buvo labai froidiškas paslydimas. Tu manęs geidi, tiesiog nenori to pripažinti.
– Geidžiu, kad pasamdytum šefą ir apmokytum jį pagal griežtus savo standartus, o aš galėčiau nesirūpinti tuo, kas bus tau išvykus.
Harpera mėgino prisidengti susierzinimu, bet tai jo neapkvailino.
– Mano pasiūlymas vis dar galioja. Paaukok man vieną vakarą, ir aš pasamdysiu Koulą.
– Kodėl taip nori praleisti su manimi vakarą? – ji atrodė tokia išvargusi, kokios Eštonas dar nebuvo matęs.
– Manau, tau bus įdomu paragauti patiekalų, kuriuos ruošiu restoranui.
Harpera prisimerkė.
– Ir tai viskas?
– Žinoma.
Prieš atsakydama ji keletą akimirkų patylėjo:
– Pasamdyk Koulą. Tau reikia kvalifikuoto žmogaus, galinčio vadovauti virtuvei, kol būsi išvykęs vaidinti įžymybės, – tai pasakiusi Harpera apsisuko ant savo konservatyvių juodų batelių kulnų ir nužingsniavo link jo krepšio. Suėmusi rankeną patraukė jį paskui save. – Pasiimu jį kaip užstatą, – sušuko ji per petį.
Tai buvo kvailas poelgis – drabužių atėmimas nesulaikys Eštono nuo išvykimo – ir visiškai nebūdingas Harperai, tobulai profesionalei.
Eštonas nusekė ją žvilgsniu, grožėdamasis jos klubų siūbavimu. Mintis, kad šį kartą įveikė jį, suteikė jos eisenai išdidumo.
– Pasamdysiu jį, – pažadėjo Eštonas. – O tu praleisi su manimi vakarą.
– Ragaudama tavo patiekalus, – atskrido atsakymas.
Jis buvo teisus dėl šelmiškosios Harperos pusės, kuri per ilgai buvo slopinama. Ir jis yra kaip tik tas žmogus, kuris sugebės ją pažadinti.
Paskutinė Eštono frazė pasivijo Harperą jau už restorano ribų.
– Pasirūpinsiu, kad tas vakaras būtų nepamirštamas.
Antras skyrius
Pasitenkinimas, apėmęs po susitikimo su Eštonu, tetruko kokią sekundę – kol Harpera išėjo iš restorano ir nužingsniavo link savo kabineto. Ir ką ji sau manė pasiimdama jo krepšį? Eštonas tikriausiai galvoja, kad ji išsikraustė iš proto.
Bet ar tai netiesa? Juk Harpera sutiko praleisti su juo vakarą ir net neabejojo, kad šis sutikimas reiškė daug daugiau nei jo patiekalų ragavimą. Taigi, ji pateko į didelę bėdą. Juk jai tekėjo seilės vien pagalvojus apie galimybę išmėginti Eštono kulinarinį meistriškumą. Ir jei tik tai bus vienintelis meistriškumas, kurį jis pademonstruos, gal Harpera ir išgyvens tą vakarą neapsikvailinusi. Bet jei jis nuspręs išmėginti jos gebėjimą atsispirti vyriškiems jo kerams, Harpera žinojo neišlaikysianti savo profesionalumo itin ilgai.
Jos oda įkaito prisiminus Eštono reakciją į jos prielaidą, kad jis nori sekso mainais už Koulo pasamdymą. Ji niekada rimtai nebūtų pagalvojusi, kad jis galėtų pasiūlyti tokį niekingą susitarimą. Bet kodėl visai neseniai padarė tokią išvadą ir, dar blogiau, metė jam šį kaltinimą? Jis visai pagrįstai pagalvojo, kad tokios mintys atskleidžia slapčiausius jos norus. Ir greičiausiai buvo teisus.
Pastaruosius devynis mėnesius Harpera skundėsi, kad tikrasis Eštonas Kroftas nėra toks nuostabus, kaip kad atrodo televizoriaus ekrane. Bet tai nebuvo visiška tiesa. Jo personažas televizijoje buvo charizmatiškas ir įdomus, šaunus vaikinas, su kuriuo visi norėtų leisti laiką. Gyvenime Eštonas atrodė nė kiek ne mažiau patrauklus. Tiesiog kelionių laidos negalėjo visiškai perteikti jo vyriškos energijos ir natūralaus seksualumo.
Dažniausiai Harpera visą dėmesį sutelkdavo į tai, kaip jis ją erzino. Ji siaubingai bijojo neatsispirti jo žavioms duobutėms skruostuose arba šelmiškai šypsenai. Jei tik tas vyras žinotų, kaip lengvai galėtų išversti ją iš kojų, greičiausiai neabejodamas tuo pasinaudotų.
Taip pagalvojusi Harpera papurtė galvą. Ji neketino miegoti su Eštonu Kroftu. Viskas būtų kitaip, jei jie susitiktų kokioje nors egzotiškoje vietoje ir ji būtų vienas iš atsitiktinių jo laimikių. Kitą rytą ji prisimintų tą vakarą kaip nuotykį, kurį buvo verta patirti. Juk Harpera praleido daugybę nuobodžių valandų ant bėgimo takelio, kurdama pikantiškiausius scenarijus, kuriuose netikėtai susitinka Eštoną Toskanos vynuogyne arba tarp antikinių Dubrovniko sienų. Ten jie grožisi saulėlydžiu ir paskui jis įkalba ją kartu pavakarieniauti nuosavos rezidencijos terasoje su vaizdu į Adrijos jūrą, kur žvakių šviesoje paima ją į glėbį ir…
Silpnas cigaretės kvapas pažadino Harperą iš svajonių. Pastačiusi Eštono krepšį šalia kabineto durų ji apžvelgė