Dėmesio centre. Abby Green
Читать онлайн книгу.
mirktelėjo. Nesuprato, kas vyksta.
– Nebuvo jokio ženklo, jokių vartelių… Pamačiau žirgus…
– Peržengei ribą. Nešdinkis – tučtuojau.
Aktorė įtūžo. Ji elgėsi taip, kaip jai nebūdinga. Mažiausiai tikėjosi šio vyro paniekos. Atžariai rėžė:
– Nemaniau, kad padariau kažką neleistino. Jei paaiškinsi, kaip grįžti į filmavimo aikštelę, mielai išeisiu.
Cezaris trumpai drūtai nupasakojo:
– Eik į kairę. Kelio gale pasuk į dešinę.
Leksė įsiuto – ją įveikė aistra pirmam pasitaikiusiam rūmų darbininkui. Nė nepažinojo jo, be to, vyriškis nebuvo kuo nors ypatingas. Tad moteris apsisuko ir patraukė į filmavimo aikštelę.
Tada išgirdo įsakmų vyro balsą:
– Palauk. Stok.
Leksė stabtelėjo, kvėpavimas apsunko. Ji nenoriai atsigręžė.
Cezaris ryžtingai žingsniavo artyn, Leksė šiek tiek atsitraukė. Vyro akys švytėjo, tačiau Leksė tik kilstelėjo veidą. Kas dar negerai? Dabar šis tipas atrodė atgrasus. Nepalenkiamas kietakaktis.
Atrodė ypač rūstus.
– Tai buvo paparacas. Jis mudu nufotografavo.
Leksė pamiršo. Jos protas sujauktas. Jautė, kaip pašėlusiai daužosi širdis. Cezaris, bijodamas, kad Leksė nualps, šiurkščiai čiupo ją už alkūnės ir pasodino ant šieno kupetos prie durų.
Ji patraukė ranką, įsistebeilijo į vyrą. Kūnas drebėjo.
– Nėra reikalo aplink mane šokinėti. Jaučiuosi puikiai.
Deja, tarpduryje pasirodė suplukęs darbininkas.
– Kas gi čia? – piktai paklausė jis.
Leksė jau norėjo stotis ir išrėžti, kad tarnas įsiūtį lietų ant savo lygio žmogystų, tačiau suprato, kad neišsilaikys ant kojų.
– Señor da Silva…
Darbininkas toliau kažką pyškino ispaniškai, tačiau dabar Leksė spoksojo į aukštą, piktą vyrą, kuris laidė kažkokias šiurkščias replikas. Netrukus darbininkas išskubėjo iš arklidžių.
Leksei mažiausiai rūpėjo, kur jis išdūmė. Kai Cezaris atsisuko, ji slopiu balsu paklausė:
– Tai tu esi Cezaris da Silva?
– Tikrai taip.
Regis, šis klausimas vyro nė kiek nesuglumino. Leksė palaikė Cezarį arklidžių darbininku! Nesumojo, kad šis vyras – žemių savininkas, mat jam puikiai sekėsi slapstytis. Be to, niekada nebūtų pagalvojusi, kad Cezaris da Silva toks jaunas ir patrauklus.
Leksė privalėjo užmiršti, kad dar visai neseniai glaudėsi prie šio vyro it mažas, maisto prašantis kačiukas. Vaje.
O, Dieve.
Ji atsistojo. Turi tučtuojau iš čia nešdintis. Jautėsi lyg nesavame kailyje. Lyg kita moteris būtų pasisavinusi Leksės kūną.
– Leisk pasidomėti, kur keliauji?
Leksė dėbtelėjo į vyrą. Ji siuto – ant savęs ir Cezario. Įrėmė rankas į klubus.
– Ne taip seniai liepei iš čia dingti. Tad išeinu.
Leksė atgręžė nugarą ir džiaugdamasi, kad tvirtai laikosi ant kojų, patraukė prie durų.
– Palauk.
Leksė sustojo, sunkiai atsiduso, atsisuko. Suraukė antakius – stengėsi nuslėpti, kad pastebėjo Cezario išgąstį.
Vyro žvilgsnis buvo rūstus.
– Fotografas pabėgo. Darbininkas matė, kaip jis, dar nespėjus pranešti apsaugai, įsėdo į automobilį. Šią akimirką tas niekšas jau siuntinėja elektroninius laiškus su mūsų nuotraukomis po visą pasaulį.
Leksei pasidarė bloga. Baisu net pagalvoti, kad jos nuotraukos ir vėl šmėžuos bulvariniuose leidiniuose. Maža to, su Cezariu da Silva – vienu paslaptingiausių pasaulio milijardierių. Tai juk tikra sensacija, o jai nereikėjo dar daugiau žiniasklaidos dėmesio.
Leksė prikando lūpą.
– Taip negerai.
– Išties, – sutiko da Silva. – Negerai. Nė kiek netrokštu tapti kokio šlykštaus laikraščio žvaigžde.
Leksė piktai pažvelgė į vyrą.
– Aš irgi. – Ji bedė pirštu į Cezarį. – Bet tai tu mane pabučiavai.
– Nesipriešinai, – atšovė šis. – Beje, ko čia atsivilkai?
Moteris išraudo. Ji išties nesipriešino. Stovėjo lyg stabo ištikta. Tą akimirką ji paskendo svajonių, beprotybės pasaulyje.
– Jau sakiau. – Leksės balsas buvo griežtas. Vis dėlto tas bučinys stipriai paveikė. – Pamačiau arklides, norėjau dirstelėti į žirgus… Repetavome nusigrimavę ir su drabužiais, tad kol tvarkė šviesas…
Ji sumojo, kas vyksta.
– Repeticija! Turiu grįžti – manęs tikriausiai ieško.
Leksė jau rengėsi eiti, tačiau jos riešą pačiupo stipri vyro ranka. Ji apsigręžė, sugriežė dantimis. Cezario akys spindėjo lyg du žali deimantai. Jo ranka buvo įkaitusi.
– Dar nebaigėme…
Į arklides įpuolė uždususi filmavimo asistentė.
– Lekse, štai kur tu. Visur ieškojome. Jie jau pasirengę filmuoti.
Aktorė ištraukė ranką iš Cezario gniaužtų. Ji matė, kad vyras suirzo, tačiau Leksei palengvėjo – atsikratys trikdančios da Silvos draugijos ir apmąstys, kas nutiko.
Leksė atitraukė žvilgsnį nuo vyro ir nuskubėjo paskui asistentę, kuri šnekėjo į mažą mikrofoną, kyšojusį iš rankovės. Leksė girdėjo sakant:
– Radau… ateiname… būsime po minutėlės.
Leksei sukosi galva. Jautėsi taip, lyg per pastarąsias penkiolika minučių jos gyvenimas būtų drastiškai pasikeitęs.
Leido vyrui… kurio nė nepažinojo… prieiti ir pabučiuoti. Leksė nė akimirką nedvejojo. Da Silva ne tik pabučiavo… ryte rijo. Maža to, ji ir pati įsisiurbė jam į lūpas.
Leksės kūnas vis dar pulsavo nenumaldomu, svaiginamu geiduliu. Ji nepajėgė to nepaisyti. Dabar pat troško susilieti su Cezariu da Silva.
Tikra kvailystė, tačiau kai pasirodė paparacas, pasislėpusi už Cezario ji jautėsi saugiai. Leksė retai jausdavosi bejėgė, jai nereikėjo apsaugos, nors buvo žema – kokių penkių pėdų ūgio. Įprato pastovėti už save – žinojo, kaip elgtis panašiose situacijose. Dabar Leksė nerimavo, jos kūnas tirtėjo.
Fotografas.
Jai ir vėl apsvaigo galva. Prisiminė nuotraukas ir bjaurias antraštes. Tik nespėjusi panirti į svarstymus atsidūrė repeticijų kieme. Filmavimo nariai sužiuro į aktorę.
Operatorius pamojo ranka:
– Puiku, Lekse, mums reikia tavęs čia.
Cezaris sėdėjo prie stalo savo kabinete. Nuotaika buvo dar blogesnė nei anksčiau – jei tai išvis įmanoma. Atrodė, lyg aplink sukiotųsi visas būrys žavių moterų. Ant stalo gulėjo atverstas aplankas, aplinkui mėtėsi galybė laikraščių iškarpų ir nuotraukų.
Tai aplankas su medžiaga apie Leksę Anderson. Ir jame nieko gero.
Filmavimo asistentas pasirūpino, kad