Galimybė sugrįžti. Rachel Bailey
Читать онлайн книгу.
man labai patinka knygos apie meškiukus! Ar norėtum, kad paskaityčiau garsiai?
Berniukas sumirksėjo, paskui nulipo nuo lovos, paėmė didelę knygą meškiukais iliustruotais kietais vir šeliais ir padėjo jai ant kelių.
– Čia tetos Lilės knyga, – paaiškino jis ir Siuzana išvydo ant viršelio užrašą Iliustravo Lilė Kinkeid. Paskui jis vėl užsiropštė ant lovos ir atsirėmęs į galvūgalį ėmė laukti.
Siuzana perskaitė pasakojimą vogčia vis žvilgčiodama į jį, o po to Flinas apdovanojo ją akinančia šypsena – pirma, skirta jai.
– Ačiū, Siude.
Jos širdis sustingo tarytum negalėdama pakelti tos nekaltos šypsenos grožio, bet netrukus ji atsigavo. Priglaudė jo mažą šiltą kūnelį prie savęs ir prispaudė lūpas prie jo kaktos. Flinas jos glėbyje atsipalaidavo, todėl ji leido sau ilgiau neatitraukti lūpų. Akyse susitvenkė ašaros, bet ji stipriai užsimerkė ir neleido joms ištrūkti. Amžinybės jai nereikėjo – mėgausis kiekviena su juo praleista akimirka.
Galiausiai nenorėdama, kad Flinas pasijustų nesmagiai, ji įkvėpė ir jį paleido. Prieš tai berniukas nesimuistė, o dabar tiesiog smalsiai į ją pažvelgė. Ji nusišypsojo ir mirksėdama sutramdė akyse susikaupusias ašaras.
– Ką norėtum veikti? – paklausė žvelgdama į žaislų ir dėlionių stirtą ant staliuko. – Ar norėtum, kad perskaityčiau dar vieną knygą? O gal sudėliokim dėlionę?
Flinas įtraukė apatinę lūpą į burną – akivaizdu, kad prieš pasidalydamas mintimis norėjo ją įvertinti. Paskui pamojo piršteliu kviesdamas pasilenkti artyn. Kai jos ausis atsidūrė ties jo burna, berniukas sukuždėjo:
– Ar gali man padainuoti?
Dainavimas jai buvo tik pomėgis ir įgūdžių ji neturėjo, bet vargu ar tai užklius trimečiui.
– Žinoma, – linksmai pasakė ji, – Žibėk, žvaigždele?
Neatitraukdamas akių jis lėtai papurtė galvą. Iš Flino išraiškos ji suprato, kad jis turi omenyje konkrečią dainą, todėl laukė.
Pamojęs piršteliu jis atskleidė dar vieną paslaptį.
– Ar žinai Elvį?
Šypsena vis kėsinosi timptelėti jos lūpų kampučius, bet jis kalbėjo labai rimtai, todėl ji tvardėsi.
– Asmeniškai nepažįstu, bet jo dainas moku. Ar nori, kad vieną jų padainuočiau?
Jo akys taip suspindo viltimi, kad jai net suskaudo širdį, ir berniukas linktelėjo.
– Kurią nori išgirsti?
– Man jos visos patinka, – atsakė jis ir Siuzana susimąstė, kiek gi Elvio dainų žino trimetis.
– Na, gerai, – mintyse pervertusi Elvio dainyną nusprendė padainuoti Mylėk mane švelniai – gerai žinomą ir paprastą kūrinį. Jai uždainavus pirmas eilutes Flinas nutaisė platų šypsnį ir prisiglaudė jai prie šono.
Baigusi pirmą stulpelį ji nutilo.
– Tęsti šitą ar padainuoti kitą?
– Šitą, – ryžtingai atsakė jis. – Siude, tu teisingai dainuoji.
Ji pakreipė galvą – vargu ar jos balsas gražiausias, kokį jam teko girdėti, vadinasi, teisingai reiškia kažką kitą.
– O kas neteisingai dainuoja?
Flinas atsargiai žvilgtelėjo į duris ir, regis, apsidžiaugęs, kad jo neišgirs, garsiai sušnibždėjo:
– Teta Lilė dainuoja per greitai. Be to, šoka.
Siuzanai teko sutramdyti juoką. Atrodo, teta Lilė – linksma moteris.
– Vadinasi, šokių versijos nereikia?
Jis susiraukė lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.
– Gerai, Elvio dainų šokių versijų nebus. Ar teta Lilė vienintelė dainuoja ne taip, kaip tau patinka?
– Tėtis dainuoja liūdnai.
Siuzana nevalingai pažvelgė į duris, kur matė išeinantį Metjų, ir jai suspaudė širdį. Kodėl Elvis jį liūdina? Gal vienas Elvio kūrinių buvo asmeninė Metjaus ir Greisės daina? O gal jis visada liūdnai dainuoja?
– Ar gali padainuoti dar? – paprašė Flinas nutraukdamas jos mintis.
– Žinoma, mielasis, – ji tęsė nuo antro stulpelio stengdamasi nedainuoti nei per greitai, nei per lėtai, ir jos širdis prisipildė jausmų, kai Flinas vėl prisiglaudė prie jos šono.
Žingsniuodamas koridoriumi prieškambario link Metas išvydo vaizdą, privertusį sulėtėti, o galiausiai visai sustoti. Siuzana sėdėjo ant jo sūnaus lovos ir dainavo, o Flinas susirangęs glaudėsi prie liekno jos kūno. Galvą ji buvo palenkusi, todėl ilgi šviesūs plaukai iš dalies dengė juos abu. Žodžių jis negirdėjo, bet, kiek pažįsta Fliną, jis tikriausiai užsiprašė Elvio dainų, kurias dainuodavo Greisė. Jo oda nubėgo drebulys.
Pats dainavimas nestebino – Flinas mokėjo įtikinti žmones, kad jam padainuotų – jį apstulbino tai, kaip atrodė sūnus. Atsipalaidavęs. Patenkintas. Pasitikintis.
Greisei mirus nebuvo nė vieno naujo žmogaus, prie kurio Flinas prisirištų prieš tai jo nepažinęs.
Ką ji pasakė, kad taip greitai įkvėpė pasitikėjimą?
Viena vertus, jis džiaugėsi, kad Flinas vėl gali pasitikėti kitais, kita vertus, norėjo nutempti Siuzaną šalin, kol sūnus prie jos neprisirišo. Tam berniukui mažiausiai reikia netekti dar vieno mylimo žmogaus. Gniaužtai, jau kelias savaites spaudę jo krūtinę, ėmė dar labiau veržti. Galbūt įleisdamas ją į sūnaus palatą suklydo.
Jis perbraukė ranka plaukus ir atsiduso. Vėliau sugalvos, ką daryti dėl Siuzanos ir Flino santykių. Kol kas turi daug ką suplanuoti. Jis įėjo į prieškambarį, nusiplovė rankas iki alkūnių ir apsivilko naują chalatą, o įsmukęs į palatą suprato dėl Elvio neklydęs – Siuzana dainavo dainą Mėlyni zomšiniai batai. Žydros jos akys švytėjo, o balsas buvo švelnus ir jis pagalvojo apie saulėje patiestas baltas šiugždančias paklodes. Kaip ant tų paklodžių paguldytų ją ir ragautų apnuogintą kreminę odą.
Prikandęs dejonę jis sugniaužė kumščius ir išstūmė iš galvos nepadorias mintis. Negali galvoti apie šitą moterį, kuriai jo žmona lygiomis dalimis juto pavydą ir neapykantą. Geisdamas Siuzanos Pariš jis siaubingai išduotų žmonos atminimą.
Be to, Flinui gulint ligoninėje ir artimiesiems neseniai sužinojus, kad velionis tėvas turėjo kitą šeimą (ir šeimos verslo akcijas padalino teisėtiems ir neteisėtiems vaikams), Metas neturėjo jėgų dar vienai problemai. Jis negalėjo blaškytis.
Pakėlusi akis Siuzana pamatė jį, bet dainuoti nesiliovė. Flinas buvo užsimerkęs ir prisislinkęs arčiau. Metjus pastebėjo, kad sūnus giliai ir tolygiai kvėpuoja. Priglaudęs ranką prie skruosto jis parodė Siuzanai, kad Flinas miega, ir mostelėjo kiton palatos pusėn.
Jai toliau dainuojant, tiesa, tylesniu balsu, Metas pakėlė sūnų, paguldė jį lovos viduryje ir apklojo. Šitas berniukas – brangiausias dalykas jo gyvenime, ir Metui buvo nepakeliamai skaudu, kad negalėjo tiesiog jo pabučiuoti ir taip išgydyti, kaip darydavo anksčiau. Gydytojai net nenorėjo, kad jis būtų donoras – vien dėl tos prakeiktos alergijos. Jis nubraukė plaukus nuo blyškaus Flino veido, susiėmė ir kartu su Siuzana perėjo į kitą palatos pusę.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте