Už uždarų durų. Jennifer Lewis
Читать онлайн книгу.
išlaikyti vienybę šeimoje ir neleisti įmonei paskęsti.
– Neleisti paskęsti! – Erdžėjus šaižiai nusijuokė. – Būtų labai blogai, jei laivybos įmonė paskęstų. – Sekundės dalį jo akys linksmai žybtelėjo. – Tačiau jei ir toliau taip sparčiai neteksime klientų, o aš nieko nepakeisiu, dar metams nesibaigus plūduriuosime įlankoje pilvu į viršų. Kiekvienam naujam Metjaus parūpintam klientui tenka du seni, kuriuos prarandame. O aš net neturiu laisvos valios įmonei vadovauti. Tėvas, kliaudamasis begaline išmintimi, pamanė, kad tinkamiausia neteisėtam sūnui palikti keturiasdešimt penkis procentus akcijų, o man – menkus devynis.
Brukė susiraukė. Tai iš tikrųjų buvo žiauriausia. Erdžėjus visą gyvenimą paskyrė KG. Beveik iš karto po koledžo jis tapo viceprezidentu ir visi, įskaitant jį, manė, kad vieną dieną jis taps prezidentu ir generaliniu direktoriumi. Tačiau tėvas ėmė ir paliko įmonę sūnui, apie kurį niekas nežinojo.
– Manau, jis taip pasielgė todėl, kad jautėsi kaltas tiek metų slėpęs Džeką.
– Jis ir turėjo jaustis kaltas. – Erdžėjus vėl perėjo kabinetą ir dar gurkštelėjo viskio. – Tik tėvas, atrodo, nepagalvojo, kad taip įskaudins visus kitus. Net mes visi penki Kinkeidai kartu sudėjus neturime daugumos balso. Dešimt procentų akcijų priklauso kažkokiam paslaptingam asmeniui, kurio niekaip nerandame. Jei Džekas Sinkleris perims tuos trūkstamus dešimt procentų, jam teks teisė spręsti, kaip valdyti Kinkeidų grupę, o mums teliks su tuo taikstytis arba išplaukti. Rimtai ketinu rinktis pastarąją išeitį.
– Išeiti iš įmonės? – Brukė negalėjo tuo patikėti. Savanaudiškas nerimas, kad neteks darbo, kone užgožė rūpestį dėl Erdžėjaus.
– Kodėl ne? Ne aš jai vadovausiu. Būsiu tik eilinis sraigtelis. Ne tam mane ruošė tėtis ir aš pats to nenoriu. – Jis trinktelėjo tuščią stiklinę ant stalo. – Gal visam laikui išvyksiu iš Čarlstono.
– Nurimkite, Erdžėjau. – Brukė į stiklą įpylė dar per tris pirštus aitraus viskio. Dabar atrodė geriausia jį taip nugirdyti, kad apskritai niekur neišeitų. – Dar anksti. Dėl įmonės likimo bus sprendžiama tik per akcininkų susirinkimą ir visi kliaunasi jumis, kad iki tol vesite laivą šiuose neramiuose vandenyse.
– Man patinka tavo jūrinės metaforos. – Imdamas stiklinę jis kreivai šyptelėjo. – Žinojau, kad ne veltui tave pasamdžiau.
– Dėl to ir dėl puikių teksto rinkimo įgūdžių.
– Teksto rinkimas – kur tau! Panorėjusi galėtum vadovauti šitai įmonei. Esi ne tik tvarkinga ir stropi, bet ir moki perprasti žmones. Sugebėjai šiandien įkalbėti mane atsitraukti ir už tai esu dėkingas. – Jis vėl gurkštelėjo. Viskis veikė. Nevilties ir pykčio sukelta įtampa pradėjo sklaidytis.
Dabar ne metas užsiminti, kad ji kandidatavo į vadybininkės postą, bet nebuvo priimta. Nežinia, ar Erdžėjus taip nusprendė, ar jis apskritai žinojo.
– Nenorėjau, kad dar labiau liūdintumėte žmones. – Ji perbraukė ranka plaukus. – Visi įsitempę, mums reikia dirbti drauge. Jums mažiausiai norėtųsi, kad geriausi darbuotojai išeitų ir reikalai laukiant akcininkų susirinkimo dar labiau pašlytų.
– Tu kaip visada teisi, mieloji mano Bruke.
Ji išpūtė akis. Rodos, viskis jam mušė tiesiai į galvą. Tačiau Brukė nesutramdė keistos vidinės šilumos, kurią jo žodžiai sukėlė, visai kaip gurkšnis viskio.
– Dabar svarbiausia rasti jūsų tėvo žudiką. – Ji stengėsi nepaisyti tirpdančio Erdžėjaus žvilgsnio. – Tuomet jūsų mama nebus laikoma įtariamąja.
– Pasamdžiau privatų tyrėją. – Erdžėjus pažvelgė į stiklinę. – Pasakiau, kad mokėsiu už dvidešimt keturias valandas per parą, kad jis nesustotų tol, kol išsiaiškins tiesą. – Jis žvilgtelėjo į ją. – Savaime suprantama, liepiau pradėti nuo brolių Sinklerių.
Brukė linktelėjo. Džekas Sinkleris panašus į nuoskaudų turintį žmogų, bet jos nuomonę tikriausiai iškreipia faktas, kad Sinkleris paveldėjo tai, kas priklausė jos viršininkui. Nei Džeko, nei netikro jo brolio Alano Brukei neteko sutikti.
– Jie tikriausiai pyksta, kad jūsų tėvas šitiek metų juos slėpė.
– Aha. Apmaudas. – Erdžėjus vėl atsisėdo ant sofos. – Šis jausmas darosi pažįstamas.
– Suprantama. – Jausmai jai spaudė krūtinę. Brukė panoro perimti dalį Erdžėjų slegiančios naštos. – Visa tai jus užklupo iš pasalų.
– Tuo labiau mano mamą. – Vyras papurtė galvą. – Nors kartais galvoju, kad ji žinojo. Neatrodė, kad ji stebėtųsi taip kaip mes.
Brukė nurijo seiles. Jei Elizabeta Kinkeid žinojo apie vyro romaną, ji turėtų motyvą žmogžudystei. Be to, Brukė ją matė biure nusikaltimo naktį. Ji išmetė šią mintį iš galvos. Tokia rami ir maloni moteris tikrai negalėtų šauti į kitą žmogų, net į neištikimą vyrą.
– Leiskite įpilti dar.
Ji atnešė butelį prie sofos ir pasilenkė, kad pripildytų Erdžėjaus stiklą. Jis ištiesė stiprią ranką, šiurkščiai pasisodino ją ant sofos šalia savęs, ir viskis butelyje suteliūskavo. Kai jos klubai nusileido ant minkštos odos greta jo, Brukė tyliai aiktelėjo.
– Man maloni tavo draugija, Bruke. Tikriausiai reikėjo su kuo nors pasikalbėti. – Jis apkabino ją per pečius ir stambią plaštaką uždėjo jai ant žasto. Ji vos pajėgė kvėpuoti. O kai įkvėpė, jusles užplūdo šiltas vyriškas aromatas, ir jos kraujo spaudimas pakilo.
Erdžėjus atsilošė ir ėmė glostyti jai petį. Jo pirštų sukelta kaitra pasklido po plona palaidine. Brukė tebelaikė viskio butelį ir susimąstė, įpilti jam dar ar jau gana. Jis atsakė laisvąja ranka paimdamas iš jos butelį ir kartu su stikline padėdamas ant grindų. Paskui jo delnas nusileido ant jos šlaunies, ir pro elegantišką pilką sijoną ji pajuto šilumą. Kai jis atsisuko, jos širdis ėmė plakti sparčiau.
Erdžėjus atrodė labai susikaupęs. Jis apžiūrinėjo jos veidą tarytum konteinerinių laivų išplaukimo tvarkaraštį.
– Niekada nepastebėjau, kokios žalios tavo akys.
Brukę staiga apėmė noras tas akis užversti. Kiek moterų jau girdėjo šiuos žodžius? Erdžėjus visuose pietryčiuose garsėjo kaip geidžiamiausias viengungis ir vienišiaus statusu mėgavosi tiek, kiek Brukė jį pažinojo.
– Kiti jas pavadintų pilkomis. – Ar ji tikrai sėdi kone Erdžėjui ant kelių ir kalbasi apie savo akis, ar tai koks maniakiškas sapnas?
– Ir klystų. – Jo išraiška ir vėl buvo mirtinai rimta. – Pastaruoju metu tenka įsitikinti, kad žmonės dažnai klysta. – Vyro žvilgsnis nukrypo jai į burną. Ji pravėrė lūpas ir vėl sučiaupė. – Vis turiu abejoti savo prielaidomis apie pasaulį.
– Kartais tai į gera. – Brukė kalbėjo tyliai, svarstydama, ar nepasakė ko nors netinkamo. Sėdėti taip arti Erdžėjaus pavojinga. Susijaudinimas jau slinko galūnėmis ir jai pradėjo dilgsėti papilvę.
– Tikriausiai taip. – Erdžėjus susiraukė. – Bet gyvenimas nuo to netampa lengvesnis.
Vargšas Erdžėjus. Jis gimė su marškinėliais: visas jo gyvenimas buvo nuspręstas vos gimus, o kiekvienu poreikiu pasirūpinta dar nespėjus garsiai išsakyti.
– Kartais iššūkiai mus sustiprina. – Sunku suregzti protingą mintį, kai viena jo ranka apsivijusi pečius, o kita uždėta ant kelio. Per drabužius Brukė juto tvirtą vyro kūną. Ji norėjo atsistoti ir eiti tvarkyti dokumentų ant stalo. Bet kartu norėjo apsivyti jo kaklą rankomis ir…
Erdžėjus