Tariant „sutinku“. Heidi Betts
Читать онлайн книгу.
jos akis, paskui pasilenkė ir paguodžiamai pabučiavo į skruostą.
– Suprantu, – maloniai ištarė jis ir atsitraukęs padrąsinamai jai nusišypsojo. – Dėl nieko nesijaudink. Aš pats pasikalbėsiu su Kara, kad viską atšauktų. Tu rūpinkis savimi ir daryk viską, ko reikia, kad palaikytum šeimą.
Elijus pajuto ir pastebėjo, kaip iš Lorelės kūno išgaravo įtampa. Tvirtai sučiauptos lūpos, tiesus stuburas, nejudanti krūtinė laikant užgniaužtą kvapą – visa tai apėmus palengvėjimui atsipalaidavo.
– Ačiū, – sušnibždėjo ji leisdama galvai nusvirti ant jo peties. – Labai tau ačiū.
– Noriu, kad būtum laiminga, Lorele. Nenorėčiau, kad mūsų santuoka tau taptų pareiga ar kad dėl jos būtum nelaiminga.
Pakėlusi galvą ji nusišypsojo, o jos akys vėl sužvilgo, tik dėl kitos priežasties.
– Tu geras žmogus, Elijau Džeimsai Hotonai. Ir vieną dieną kažkuriai laimingai moteriai tapsi puikiu vyru. Gaila, kad ta moteris ne aš.
Pasistiebusi ji pakštelėjo jam į smakrą, paskui pasiėmė rankinę ir išėjo iš kabineto palikdama jį vieną ir, deja, vėl neįsipareigojusį.
ANTRAS SKYRIUS
Elijus sėdėjo prie pamėgto staliuko Tamblyn’s restorane gurkšnodamas viskį su ledukais ir laukdamas, kol ateis ilgametis draugas Rakinas Abdela.
Juodu susipažino studijuodami Harvardo verslo mokykloje, kur irklavo toje pačioje universiteto komandoje ir pajuto ryšį, nes abu neturėjo artimiausių šeimos narių – Elijus nuo pat mažumės gyveno globos įstaigose, o Rakinas jaunas neteko tėvų, kurie žuvo lėktuvo katastrofoje. Dabar jie ir dirbo kartu, mat Rakino importo ir eksporto įmonė Elijaus viešbučiams ir kurortams tiekė daugelį svarbiausių dalykų.
Elijus restorane sėdėjo jau beveik pusvalandį ir buvo pradėjęs antrą stiklą viskio. Rakinas nevėlavo – tai Elijus atėjo per anksti.
Biure jis išbuvo iki darbo dienos pabaigos, bet negalėtų pasakyti daug nuveikęs po to, kai Lorelė pranešė apie savo sprendimą.
Ne, jis neapgailestavo ir tikrai nekaltino jos. Net jei asmeniniame Lorelės gyvenime nebūtų sukrėtimų, paskatinusių nutraukti sužadėtuves, nenorėtų, kad ji tekėtų visu šimtu procentų neįsitikinusi, jog tikrai to nori. Nė vienas jų nenusipelnė likusius penkiasdešimt metų praleisti apgailėtinoje santuokoje be meilės.
Tačiau jis nedžiūgavo, kad jų sužadėtuvės nutrūko. Teks patirti šiek tiek gėdos. Jaus pažeminimą, kai reikės pasakyti žmonėms, kad vestuvės, į kurias jie ketino eiti po mėnesio, atšauktos. Kai teks bendrauti su draugais ir verslo partneriais ir svarstyti, ar jie spėlioja, kas gi nutiko… jis ją metė ar atvirkščiai, ar jis džiaugiasi vėl atgavęs laisvę, o gal kankinasi sielvartaudamas…
Bet labiausiai jis jautėsi nusivylęs, nes nenusimatė rimtų santykių.
Ne, nebuvo beviltiškas. Dievas mato, jis turėjo nemažai merginų, su vienomis draugavo ilgiau nei su kitomis. Netrūko jam ir vienos nakties nuotykių. Apsidairęs nusprendė, kad per kokias dešimt minučių pakabintų bet kurią vienišą moterį, esančią šiame restorane.
Bėda ta, kad jo nedomino moterys šiame restorane. Nebuvo tikras, ar labai norėjo Lorelės – bent jau ne taip, kaip vyras turėtų trokšti žmonos. Bet ji jam tiko ir jis vylėsi, jog laikui bėgant įsižiebs aistra.
Jis kamavosi net ne dėl to, kad neturi moters – rimtos merginos, sužadėtinės, būsimos nuotakos, – o todėl, kad vėl nutolo nuo taip trokštamos šeimos.
Jis, be abejo, mylėjo savo globėjus. Pas Voreną ir Virdžiniją Jangus pateko būdamas dvylikos. Nors dauguma šeimų rinkdavosi mažus vaikus arba kūdikius, pagyvenusi pora su džiaugsmu priglobė vaikinuką ir augino jį iki pilnametystės. Jie netgi ne kartą siūlėsi jį įsivaikinti.
Kad ir kaip jis vertino tokį pasiūlymą ir po juo slypinčius jausmus, mandagiai atsisakė. Jie – jo tėvai, o jis – jų sūnus beveik visomis šio žodžio prasmėmis. Neginčytinai.
Bet kažkodėl jis visada bus tarytum vienišas vilkas. Nenorėjo prisiimti kitos pavardės, nes troško išgarsinti savąją. Nenorėjo, kad kiti žvelgdami į jį manytų, jog pats niekada nebūtų nieko pasiekęs, jei ne jį priglobusios turtingos, giliai įsišaknijusios Pietų šeimos dosnumas.
Jis buvo tikras, kad kas nors tikriausiai taip ir galvoja, ir, tiesą sakant, atsikrausčius pas Jangus jo galimybės išaugo turbūt dešimteriopai. Be jų būtų likęs kamuotis globos įstaigose, todėl visada bus jiems dėkingas.
Vis dėlto išskyrus saugią namų aplinką ir išsilavinimą Gebenės lygos1 universitete, viską, ką turi ir ką sukūrė, uždirbo ir pasiekė pats. Nors jam siūlė kelis milijonus, įkurdamas Hotono viešbučius ir kurortus jis iš tėvų nepaėmė nė cento.
Elijus vėl gurkštelėjo švelnutėlio viskio ir nužvelgė restorano įėjimą dairydamasis dar neatėjusio draugo. Dar nėra šešių, o Rakinas dažniausiai labai punktualus, taigi netrukus turėtų pasirodyti.
Teliūskuodamas stiklo dugne likusį skystį leido mintims vėl grįžti prie dabartinės padėties.
Jis turėjo tvirtas šeimos šaknis. Sukūrė ir valdė klestinčią tarp 500 daugiausiai uždirbančių įmonių patenkančią korporaciją. Dabar pasijuto trokštąs žmonos, vaikų ir amerikietiškos šeimyninės svajonės, tiksliau, ko nors panašaus.
Manė, jog vesdamas Lorelę žengs pirmą žingsnį svajonės link, bet dabar buvo priverstas žengti kelis žingsnius atgalios.
Na, ką gi, laiko jis turi. Juk jam tik trisdešimt penkeri. Remiantis statistika, pasaulyje nestinga moterų, besidairančių turtingų vienišų vyrų. Tereikia pasisaugoti ir tokią sutikus įsitikinti, kad jis jai rūpi tiek pat, kiek jo milijonai.
– Atrodai giliai susimąstęs.
Nors ir laukė Rakino ateinant, žemas vyriškas balsas jį užklupo netikėtai. Elijus kilstelėjo galvą, o bičiulis atsisėdo kitapus staliuko ir atsirėmė į minkštą raudonai rudą odą.
Rakinas, po tėvų žūties didžiąją gyvenimo dalį augintas senelių iš tėvo pusės, pasižymėjo juodutėliais plaukais, rudomis akimis ir tamsia oda – bruožais, atskleidžiančiais jį kilus iš Vidurio Rytų. Bet jis taip pat buvo pusiau amerikietis, taigi atostogaudavo ir didžiumą studijų metų praleido JAV kartu su mamos šeima, todėl abiejose valstybėse ir kultūrose jautėsi savas.
– Verslo rūpesčiai? – paklausė Rakinas ir pakėlęs ranką pakvietė padavėją.
– Viskas ne taip paprasta, – sumurmėjo Elijus.
Rakinas klausiamai kilstelėjo tamsų antakį. Juodu tokie seni draugai, kad ne visada reikia žodžių. Jis žinojo: jei kažkas negerai ir jei Elijus norės atskleisti smulkmenas, padarys tai savu laiku.
– Pirma užsisakykim, – pasakė Elijus, – ir aptarkim tą patalynės siuntą viešbučiui Sibruko saloje. Gal tada būsiu pasiruošęs papasakoti apie savo dieną – ko nors užkandęs ir išgėręs dar kelis gurkšnius viskio.
Priėjus padavėjui jie užsisakė gėrimų, o kol šiuos atnešė, peržiūrėjo valgiaraščius odiniais viršeliais. Elijus, savaime suprantama, žinojo, kodėl geria, bet nustebo, kai Rakinas užsisakė to paties. Spėjo, kad ne jo vieno diena buvo sunki.
Užsisakę maisto vyrai atsigręžė vienas į kitą ir įsitvėrė į taures. Po kelių sekundžių Elijus šyptelėdamas kilstelėjo lūpų kamputį. Rakinas kaipmat padarė tą patį. Abu sukikeno.
– Tu pirmas, – tarė Elijus.
– Patalynė jau pakeliui, – pasakė Rakinas. – Viskas vyksta pagal planą.