Aukštakulnių suviliotas. Trish Wylie
Читать онлайн книгу.
>
Pirmas skyrius
Kiekviena mergina žino, kad būna aukštakulnių dienos, bet kai kada tenka avėti ir batelius žema pakulne. Gerai pagalvojus, tai galėtų būti viso gyvenimo metafora. Pasistenkime, kad ši diena būtų aukštakulnių, gerai?
Kerinčiai raudoni ir pavojingai aukšta pakulne – tai seksualiausi bateliai, kokius Danielis Braniganas kada regėjo. Tyliai keikdamasis, kad tiek laiko sugaišo, kol įtvirtino duris, stebėjo už laiptų posūkio dingstančius batelius.
Tikrai norėjo pamatyti juos avinčią moterį.
Beveik mėšlungiškai spaudydamas mygtuką gaudė patį lėčiausią kada nors išrastą liftą. Po trijų prailgusių monotoniškų kelionių nutarė verčiau laipioti laiptais. Tačiau dabar reikia iš sunkvežimio į penktą aukštą susitempti visą turtą, todėl nėra iš ko rinktis.
Akies kamputyje šmėkštelėjo kažkas raudono.
Lyg taikinio akis.
Pasisukęs ankštoje erdvėje įvertino detales: plonyčiai raišteliai aplink dailias kulkšnis, blauzdas paryškinantis pėdos linkis – Danielis prisiminė, kad pirmiausia jam reikia pasveikti. Galėtų ji ir negyventi name, į kurį kraustosi jis. Bet kadangi tie bateliai taip veikia jo libido, rizikuoti verta.
Juk Pavojingojo Denio pravardę ne už dyką gavo…
Drebėdamas liftas netikėtai sustojo ir pagyvenusi moteris su mažučiu šuneliu ant rankų piktai dėbtelėjo į krūvą dėžių prie Denio kojų.
– Leidžiatės žemyn?
– Į viršų, – atžariai atrėžė šis.
Palinkęs į priekį alkūne paspaudė mygtuką.
Tik nepradink, mažute.
Kaip ir visada ką nors persekiojant, užplūdo adrenalinas. Jis užgniaužė dejonę pamatęs trumpučiu sijonėliu seginčią moterį. Išplatėjęs ties glotniomis šlaunimis jis švelniai apgaubė klubų apvalumus ir baigėsi siauru juosmeniu. Denis žvilgtelėjo į dailią ranką, apkabinusią glėbį pakuočių su etiketėmis, paženklintomis nieko nesakančiais vardais, ir šyptelėjo išvydęs, kad ant žiedui skirto piršto niekas nežiba. Aukštu žemiau, mergina stabtelėjo su kažkuo pasikalbėti. Taigi liftui girgždant pro šalį nepavyks pamatyti veido. Jam liko tik šūsnis ilgų tamsių garbanų ir linksmas moteriškas juokas. Grumdamasis su įkyriu narveliu jis padarė tai, ką turėjo padaryti pakilęs aną kartą, – į tarpą įspraudė dėžę. Liftui nutilus išgirdo ant laiptų žingsnius. Nugara nubėgo bloga nuojauta, Denio žvilgsnis pamažu kilo, kol susidūrė su tamsiomis akimis. Tos prisimerkė ir Denio šypsena išblėso.
– Džorja, – abejingai pasisveikino vyras.
– Danieli, – tokiu pat tonu atsakė ši, tada pakėlė galvą ir paklausė: – Ar tau nešovė mintis, kad šiandien dar kam nors gali prireikti lifto?
– Laiptai – labai sveika širdžiai.
– Tai reiškia – ne.
– Siūlaisi padėti persikraustyti? Kokia kaimyniška.
Jis ištiesė merginai dėžę nelaukdamas, kol ši paprieštaraus.
Skambtelėjo stiklas: dėžė nukrito tarp jųdviejų.
– Oi, – sumirksėjo mergina.
Oi. Kurgi ne. Kol Denis buvo užsienyje, jos drabužių spintoje įvyko įdomių pokyčių, tačiau pati liko tokia pat įkyri kaip ir tuos penkerius su puse metų.
– Kur vėliavėlės Sveikas sugrįžęs namo? – pasidomėjo jis.
– Gal tai užuomina, kaip džiaugiuosi tave čia regėdama?
– Jei gyvendamas šiame name tave erzinu, kodėl tylėjai, kai pateikiau prašymą gyventojų komitetui?
– O kodėl manai, kad tylėjau?
– O kaip dar suprasti žodžius pritarta vienbalsiai? – Vyras gūžtelėjo. – Ką galiu pasakyti? Žmonėms patinka, kai jų name apsigyvena policininkas. Jaučiasi saugesni.
Ji nusiviepė sacharinine šypsena.
– Pagyvenusi moteris, kurią apiburbėjai dviem aukštais žemiau, vadovauja gyventojų komitetui. Nereikės nė savaitės, ir ji imsis tavo iškeldinimo.
Danielis giliai įkvėpė. Nesutiko kitos moters, kuri taip nervintų – tarsi nagais rėžtų per lentą.
– Žinai, kokia didžiausia tavo bėda, mažute?
– Nevadink manęs mažute.
– Neįvertini, koks puikus galiu būti, kai noriu. Nepraėjus nė dviem dienoms dama su pudeliu jau keps man sausainius.
– Su bišonu.
– Ką?
– Šuniukas. Jis bišonų veislės.
– Ar jis turi vardą?
– Geršvinas. – Ji išpūtė akis susivokusi, ką daro. – Bijau, kad šiandien mano paslaugumo rezervai išseko.
Pasilenkęs Denis pakėlė dėžę, pridėjo prie ausies ir pakratė.
– Tu skolinga pustuzinį taurių.
– Paduok į teismą, – tėškė ji ir apsisuko ant kulno.
Danielis stebėjo koridoriumi tolstančią merginą, akys nejučia nuslydo prie siūbuojančių klubų, bet tada prisiminė, į ką spoksąs. Kitados prikrėtė kvailysčių, bet vėpsoti į Džorją Doson – naujas paikumo lygmuo. Net jei tai būtų paskutinė moteris visoje Niujorko valstijoje, Denis verčiau duotų skaistybės įžadus, nei susidėtų su tokia. Jis netgi turi priežasčių sąrašą.
Atsainiai nubraukusi nuo peties spindinčius plaukus, ji pasirausė rankinėje ir sustojusi prie buto durų atsisuko.
– Turbūt neketini pasirodyti per sekmadienio pietus, juk dar nebūsi išsipakavęs. Tavo motina apsidžiaugtų.
Šešta priežastis iš sąrašo: Šeimos kišimasis.
Denis pažvelgė merginai į akis.
– O tu ten būsi?
– Tikrai nepraleisčiau.
– Perduok linkėjimų.
– Nori pasakyti, kad neini dėl to, kad ten dalyvauju aš?
– Nesipūsk. – Jis paėmė dėžę į vieną ranką, kišenėje susirado raktus. – Jei mano gyvenimas suktųsi apie tave, nesikraustyčiau į butą priešais taviškį, bet kaip puikiai žinai, – vyras palinko ir tęsė tyliau, – išsikraustysi pirmiau negu aš.
– Nesi ilgiau kaip pusę metų užsibuvęs vienoje vietoje, – kategoriškai pareiškė mergina. – Ir tai tik todėl, kad armija siuntė.
– Laivynas, – tučtuojau pataisė Denis. – O jūreiviai, kaip visi žino, nesitraukia.
– Gyvenu čia ilgiau nei ketverius metus. Neketinu kraustytis.
– Tada manau, kad dažnai matysimės.
Jei nuoširdžiai, jis ir be to puikiai apsieitų.
Nors jai neišsitars, bet Džorja – pagrindinė priežastis, dėl kurios svarstė, ar eiti gyventi į šį butą. Ji šnipė, viską atraportuos kitiems Braniganams per savaitinius pokalbius prie kepsnio ir sūrio torto nuo Jaunėlio. Danielio nuomone, norėdama žinoti, kaip jam sekasi, šeima gali tiesiog paklausti. Kai teiraujasi, jis jau aštuonerius metus atsako vienodai. Šį tą prideda, kad šeimynykščiai pamestų pėdsaką.
Viskas gerai, dėkui. Aišku, labai smagu būti namie. Ne, visai nebūtų sunku sugrįžti į dalinį. Taip, jeigu pašauks, jis turbūt ir vėl eis.
Daugiau jiems nieko nereikia žinoti.
– Žinai, kokia tavo bėda, Danieli? – Ji erzinamai palenkė galvą – tą puikiai moka. – Manai, kad jei esi čia, aš šnipinėsiu, o tiesa ta, kad man visai nerūpi, kur esi, ką veiki ir su kuo.
– Tikrai?
– Aha. – Mergina linktelėjo. – Aš ne iš tų, kurios vien nuo tavo šypsenos ima vapėti. Tikiuosi, tavo savimeilė tai iškęs.
– Atsargiai, Džo, galiu pamanyti, kad meti iššūkį.
Vėl