Aukštakulnių suviliotas. Trish Wylie
Читать онлайн книгу.
nužvelgė kaimyną nuo galvos iki kojų ir atgal, skambiai nusikvatojo ir užtrenkė duris.
Danielis papurtė galvą. Po velnių, ji varo iš proto.
Velnias, jis mane varo iš proto.
Atsirėmusi į duris Džo giliai įkvėpė ir susiraukė, kad širdis plaka smarkiau nei įprastai. Jei jau lipti laiptais su aukštakulniais taip sunku, gal verta pamąstyti apie sporto salę.
Kaltas ir susierzinimas, kad nesugeba pasikalbėti su Danieliu nesusikivirčijusi.
Juk ne vien ginčijasi. Juodu pažadina vienas kitame visa, kas blogiausia, – švelniai sakant.
Per atvirą svetainę nužingsniavusi į miegamąjį mergina atsispyrė pagundai susimedžioti pūkuotas šliures ir pižamą. Jei jau pirmą vakarą Danielis privers ją apsivilkti ledų valgymo drabužius, kitų trijų mėnesių ji tikrai neišgyvens. Kai po valandos suskambo mobilusis, Džorja pirma perskaitė vardą ekrane ir tik tada atsiliepė.
– Vis dar negaliu patikėti, kad taip padarei.
Olivija šypsodamasi atsakė:
– Kuria dalimi netiki? Kad išsikėliau, įsiūliau tau pamergės suknelę ar kad užsiminiau Danieliui apie butą šalia tavojo?
– Žinai, apie ką kalbu, – sarkastiškai šaipėsi Džo. – Man reikėjo naujo geriausio draugo, į tą butą galėjo atsikraustyti mano svajonių vyras, jei tik nebūtum apie jį užsiminusi ponui Asmenybei.
– Ir nuo kada ieškai idealaus vyro? Vis tiek jis čia neužsibus. Nuoma trumpalaikė, prisimeni?
– Jei pratęs, pasidarysiu lėlytę ir susmeigsiu į ją tuzinus smeigtukų. – Palikusi veidrodį, prieš kurį režisavo asmeninį madų šou pačioms kritiškiausioms akims, mergina pasuko į virtuvę. – Bet žinai, jis mano, kad pirma išsikraustysiu.
Visi, kas kada nors yra gyvenę Manhatane, puikiai supranta, ką toks butas reiškia niujorkiečiui, todėl nebūtina aiškinti, kaip kvaila Danieliui tikėtis, kad ji kur nors pajudės.
Butas, kurį dalijosi su Olivija – ir kartkartėmis tebesidalija su Džese, – tai keli šimtai kvadratinių metrų, kuriuos ji gali vadinti nuosavais.
Džo ne tam taip sunkiai dirbo, kad vėl atsidurtų ten, kur prisiekė nebepateksianti.
– Tai jau matei jį? Ar laiptinėje daug kraujo?
– Dar ne. Bet palauk kelias savaites ir tik vienas iš mudviejų liks gyvas. – Džorja pakėlė tuščią kavos puoduką, koridoriuje smarkiai sudundėjo ir mergina sunkiai atsiduso. – Girdėjai? – Palaikė telefoną ištiestoje rankoje.
– Mano brolis ir klasikinis rokas dera kaip…
– Velnias ir nesibaigiantys kankinimai? – užbaigė Džo.
– Gal ne pats geriausias laikas užsiminti, kad jis sutiko dalyvauti vestuvėse, ar ne?
– Aš su juo neisiu.
– Gali imti Tailerį.
Puikus pasiūlymas. Taileris Braniganas jai patinka. Su juo linksma.
– Maniau, kad Danielis tvirtai pasiryžęs nesivilkti beždžionės kostiumo. Kaip įkalbėjai?
– Denį? Visai taip pat kaip prišnekinau dalyvauti dukterėčios gimtadienyje praėjusį mėnesį. Tik šį kartą padėjo Bleikas…
Prakišo lošimą. Džo šyptelėjo pagalvojusi apie Livės sužadėtinį ir brolius Braniganus, pokerio vakarą susimokiusius prieš vieną saviškių. Ji įbėrė kavos į kavinuko sietelį. Pirmyn, Bleikai.
– Kaip jis atrodo?
Išgirdusi klausimą Džo sumirksėjo ir atsargiai pasakė:
– Kaip ir visada. O ką?
– Spėju, kad žinių šiandien nežiūrėjai.
– Ne. – Ji įėjo į svetainę ir paspaudė televizoriaus pultelį. – Ką pražiopsojau?
– Luktelėk…
Vietinio kanalo naujienose beveik akimirksniu sumirgėjo reportažas. Nepagarsinusi televizoriaus Džo negirdėjo, kas sakoma, todėl skaitė ekrano apačioje bėgančią eilutę. Rašė apie neįvardytą gelbėtoją, kuris traukdamas iš bėdos žmogų ant Viljamsburgo tilto atsisegė saugos diržus. Jei jis yra tas, apie kurį pagalvojo, Džo pasakytų jiems atsakymą. Kamera bandė priartinti mojuojančią rankomis trupinio dydžio būtybę, įstrigusią tarp tilto lynų kaip tik tą akimirką, kai prie jos prisiartino kitas taškelis. Jie vos nenukrito, žioplių minia suaikčiojo. Dar keletas taškelių apsupo juos ir ištempė į saugią vietą.
Iš ekrano aidint plojimams Džo papurtė galvą.
– Turbūt juokauji.
– Suprantu. – Olivija atsiduso. – Mama lipa sienomis. Jau ir Denio kelionių po užjūrius užteko…
– Skambinai jam?
– Nekelia.
Džo dėbtelėjo į duris.
– Aš perskambinsiu.
Koridoriuje teko kelis kartus pabelsti į medines duris, kol muzika pritilo ir durys prasivėrė.
– Paskambink motinai, – pareikalavo Džo kišdama Deniui telefoną.
– Kas nutiko?
Nepaisydama to, ką jo balse beveik galėjai palaikyti susirūpinimu, ji apsuko ranką, greitai surinko numerį ir pakėlė telefoną prie ausies.
– Tu – nerūpestingas subingalvis, – tėškė.
Vos tik mama atsiliepė, ji vėl įgrūdo telefoną Deniui ir prisilietus šiltiems pirštams staigiai patraukė ranką.
– Ne, čia aš. Man viskas gerai. Jei ne, kas nors jau būtų paskambinęs. Juk pati žinai. – Vyras žengė atbulas ir užtrenkė duris Džo prieš nosį.
Sugrįžusi į butą mergina staiga sustojo kaip įbesta ir nusikeikė: pas Denį liko telefonas. Visas jos gyvenimas tame technologijų stačiakampyje. Nužingsniavusi į virtuvę pakėlė namų telefono ragelį, pasitikslino ant storai apklijuotų šaldytuvo durelių prilipintame lapelyje ir surinko naująjį jo sesers numerį.
– Dabar jis kalbasi su tavo motina.
– Ką jam padarei? – perklausė Livė.
– Pasakiau, ką apie jį galvoju.
– Tiesiai į akis?
Džo ėmėsi to, ką buvo pradėjusi: paspaudė kavavirės mygtuką.
– Man niekada nebuvo sunku jam tiesiai šviesiai išrėžti, ką galvoju. Juk žinai.
Į duris tvirtai pabeldė.
– Luktelėk.
Pravėrusi duris ir pamačiusi primerktas mėlynas akis ji paėmė iš Danielio telefoną, o į jo vietą įbruko tą, kurį laikė rankoje.
– Tavo sesuo.
Keldamas ragelį prie ausies Denis peržengė slenkstį.
– Labas, sesute, kas nutiko?
Džo sumirksėjo. Kaip šis vyras atsidūrė jos bute?
Užstūmusi duris apsisuko ir sugrįžo į virtuvę.
Tegul nemano, kad dažnai čia lankysis. Leisti laiką su juo – toks malonumas kaip nusilupti nagus. Mergina apsidairė staiga sumažėjusiame kambaryje ir susiraukė pamačiusi, kad Denis akies kampeliu ją stebi. Jis nužvelgė jos kūną, kiek ilgiau užtruko prie kojų. Kas čia dabar? Džo susilaikė nedirstelėjusi, ką vilki. Drabužiai tinkami. Dengia daugiau nei tada, kai juodu matėsi paskutinį kartą. Jai patinka, kad su juodomis kelnėmis