Dėkingi už klaidą. Nora Roberts
Читать онлайн книгу.
savo nuomonę. – Ji padavė dar vieną segtuvą. – Pridėjau visų namų sąrašą, surašytą pagal svarbą. Lauksiu jūsų penktadienį dešimtą valandą, tada viską galutinai aptarsime.
– Gerai. – Prieš atsistodamas Loidas užgesino cigaretę. – Tikiuosi, neįsižeisite, Sidne, jei pasakysiu, kad moteris, kuri didžiąją gyvenimo dalį praleido keliaudama ir pirkdama drabužius, mažai teišmano apie verslą ir nenutuokia, kaip gaunamas pelnas.
Ji įsižeidė, nors nė už ką nebūtų to parodžiusi.
– Tada man reikėtų pasimokyti, tiesa? Labanakt, Loidai.
Tik jam uždarius duris Sidnė pažvelgė į rankas. Jos drebėjo. Jis buvo teisus, visiškai teisus nurodydamas jos netinkamumą šioms pareigoms. Tačiau nežinojo, kaip labai jai reikia čia įsitvirtinti ir ką nors gera nuveikti su tuo, ką paliko senelis. Jis negalėjo žinoti ir to, kaip smarkiai ji bijo, jog nepateisins šeimos pavardės. Vėl.
Skubiai, kol dar neapsigalvojo, Sidnė įkišo segtuvą į portfelį ir išėjo iš kabineto. Nužingsniavo plačiu pasteline spalva išdažytu koridoriumi su skoningomis akvarelėmis ant sienų ir vešinčiais fikusais, išėjo pro stiklines duris iš biuro. Privačiu liftu nusileidusi į vestibiulį linktelėjo apsaugos darbuotojui ir žengė lauk.
Karštis tvokstelėjo į veidą lyg kumštis. Nors buvo tik birželio vidurys, Niujorke tvyrojo baisi šutra. Temperatūra vis kilo, drėgmė didėjo. Reikia tik pereiti šaligatvį ir galės pasislėpti jos laukiančiame automobilyje. Jame nebus girdėti triukšmo, ji nejaus drėgno karščio. Pasakiusi vairuotojui adresą Sidnė atsirėmė į sėdynę, pasiruošusi važiuoti į Soho rajoną.
Kelionė buvo lėta, aplinkui ūžė ir burzgė daugybė automobilių. Sidnė nenusiminė. Turės daugiau laiko pamąstyti. Ką veiks ten nuvažiavusi, tiksliai nežinojo. Taip pat nenumanė, ką darytų vėl susidūrusi su Michailu Stanislaskiu.
Sidnei tas vyras padarė didelį įspūdį. Egzotiškos išvaizdos, žėrinčių akių ir jokio mandagumo. Blogiausia, kad iš to, kas buvo segtuve, paaiškėjo, jog jis turi teisę būti šiurkštus ir nekantrus. Per pastaruosius metus jis rašė laiškus vieną po kito, o sulaukė tik miglotų pažadų.
Gal jos seneliui nereikėjo būti tokiam užsispyrusiam ir slėpti ligos nuo žurnalistų. Sidnė pirštu pasitrynė smilkinį ir pagalvojo, kad prieš išeinant iš biuro reikėjo išgerti porą tablečių aspirino.
Kad ir kas atsitiko anksčiau, dabar už viską atsakinga ji. Ji buvo nusiteikusi gerbti tai, ką paveldėjo iš senelio, ir vykdyti visus įsipareigojimus. Sidnė užsimerkė ir ėmė snūduriuoti, o vairuotojas yrėsi tarp automobilių, mėgindamas nuvažiuoti į miesto centrą.
Michailas savo bute drožinėjo gabalą vyšnios medžio. Nelabai žinojo, kodėl tai daro. Į šį darbą širdies nedėjo, bet jautėsi geriau, kai rankos užimtos.
Negalėjo liautis galvojęs apie tą moterį. Apie Sidnę. Šaltą ir išdidžią. Vieną iš tų aristokračių, prieš kurias maištavo širdis. Nors jo šeima atvyko į Ameriką, kai Michailas buvo dar vaikas, kilmės nepaneigsi. Protėviai buvo Ukrainos čigonai, aistringi, karštakošiai ir nejaučiantys jokios pagarbos valdžios autoritetams.
Michailas save laikė amerikiečiu, išskyrus tuos atvejus, kai jam būdavo naudingiau būti rusu.
Drožlės krito ant stalo ir grindų. Užgriozdintame bute daugiausia vietos užėmė jo darbai. Aplinkui voliojosi įvairiausių medgalių, netgi ąžuolo gabalas su ruple, visur pridėta peilių, kaltų, plaktukų, grąžtų, matuoklių. Kampe stovėjo nedidelės tekinimo staklės ir keli stiklainiai su teptukais. Kambarys kvepėjo sėmenų aliejumi, prakaitu ir pjuvenomis.
Michailas gurkštelėjo alaus iš skardinės, kurią laikė po ranka, ir atsilošęs apžiūrėjo vyšnios medžio gabalą. Tačiau šis dar nebuvo pasirengęs jam parodyti, ką slepia viduje. Perbraukė pirštais per gruoblėtą medžio paviršių ir griovelius. Pro pravirą langą už nugaros buvo girdėti automobilių burzgimas, muzika ir riksmai.
Pastaruosius dvejus metus jam puikiai sekėsi, būtų galėjęs persikraustyti į didesnį ir šiuolaikiškesnį butą, tačiau Michailui patiko gyventi čia, šiame triukšmingame kvartale su kepyklėle ant gatvės kampo ir turgaus atmosfera prie kanalo netoliese, kur sustojusios atviruose prieangiuose moterys rytais liežuvauja, o vyrai vakarais sėdi ant laiptelių.
Jam nereikėjo kilimo per visą kambarį, į grindis įleistos vonios ar stilingos virtuvės. Svarbiausia, kad nelašėtų nuo lubų, būtų dušas su karštu vandeniu ir šaldytuvas, kuriame alus ir šalta mėsa nesušiltų. Šiuo metu jis nieko panašaus neturėjo. Taigi panelė Sidnė Heivard matė jį ne paskutinį sykį.
Išgirdęs tris trumpus stuktelėjimus į duris Michailas pakėlė akis ir nusišypsojo, kai pro jas įvirto kaimynė.
– Kas naujo?
Kelė Obrajan užtrenkė duris, teatrališkai atsirėmė į jas, paskui vikriai prišoko prie Michailo.
– Gavau vaidmenį! – šūktelėjo ji pribėgusi prie stalo ir jį apkabino. – Gavau! – Garsiai pakštelėjo jam į vieną skruostą. – Gavau! – Pakštelėjo į kitą skruostą.
– Sakiau, kad gausi. – Jis sutaršė jai trumpus šviesius plaukus. – Pasiimk alaus. Atšvęsime.
– Ak, Miša. – Kelė nužingsniavo prie nediduko šaldytuvo. Jos ilgos lieknos kojos atrodė pribloškiamai, nes ji mūvėjo tik trumpučius ryškiai žalius šortus. – Taip jaudinausi per peržiūrą, kad pradėjau žagsėti. Teko išgerti daug vandens, kitaip nebūčiau įstengusi perskaityti teksto. – Ji sviedė butelio kamštelį į šiukšliadėžę ir kilstelėjo butelį sveikindama save. – Vis tiek gavau tą vaidmenį. Televizijos filme. Gal aktorių sąraše būsiu tik kokia šešta ar septinta, bet manęs nenužudys iki pat trečio veiksmo. – Kelė gurkštelėjo alaus ir suspiegė kraują stingdančiu balsu. – Štai ką turėsiu daryti, kai serijinis žudikas užspeis mane gatvelėje. Esu įsitikinusi, kad būtent mano riksmas viską pakeitė į gerąją pusę.
– Be abejonės. – Nervinga jos greitakalbė Michailą pralinksmino. Kaimynė buvo dvidešimt trejų metų daili žaisminga mergina gyvomis žaliomis akimis ir plačia it Didysis kanjonas širdimi. Jei Michailas nuo pat pradžių nebūtų pajutęs jai broliškų jausmų, jau seniai būtų pamėginęs įsivilioti į lovą.
Kelė siurbtelėjo alaus.
– Klausyk, gal norėtum kinų maisto, picos ar ko nors kito? Turiu šaldytą picą, bet mano orkaitė vėl sugedusi.
Nuo tų paprastų žodžių jis sužaibavo akimis ir papūtė lūpas.
– Šiandien buvau nuėjęs į Heivardų bendrovę.
Ranka su buteliu stabtelėjo pusiaukelėje.
– Mateisi asmeniškai? Nori pasakyti – akis į akį?
– Taip. – Michailas padėjo drožimo įrankius į šalį, nes išsigando, kad per giliai išskaptuos medį.
Paveikta žinios Kelė nuėjo ir atsisėdo ant palangės.
– Oho! Kaip jis atrodo?
– Jis miręs.
Kelė paspringo alumi ir daužydamasi kumščiu krūtinę spoksojo į jį išplėtusi akis.
– Miręs? Bet tu ne…
– Nenužudžiau jo? – Šį kartą Michailas nusišypsojo. Dar vienas jam patinkantis Kelės bruožas buvo jos polinkis viską dramatizuoti. – Ne, bet svarsčiau, ar nevertėtų pribaigti kitos Heivard – jo anūkės.
– Dabar bendrovės savininkė yra moteris? Kaip ji atrodo?
– Labai graži ir labai šalta. – Michailas susiraukęs braukė