Sulaukusi atsako. Nora Roberts
Читать онлайн книгу.
tikimės, jog jis paskambins pianinu už vakarienę.
– Perduosiu.
Ji nusinešė vyną kartu ir atsispyrė norui pasitaisyti plaukus ar dar kartą timptelėti švarkelį. Fredė su savo išvaizda jau buvo susitaikiusi. „Miela“ – daugiausia, ką pavyko išspausti iš smulkaus sudėjimo ir lieknos figūros. Jau seniai nebetikėjo, kad vieną dieną sužydės, taps svaiginamai graži ir kerinti.
Miniatiūrinę figūrą papildė beprotiškai garbanoti plaukai, kurių spalva buvo tarp auksinės ir raudonos, strazdanomis apibarstyta daili nosytė, didelės pilkos akys, duobutės skruostuose. Paauglystėje Fredė sulieknėjo, kad atrodytų elegantiška ir rafinuota. Arba laukinė ir nesuvaldoma. Gundanti ir pikantiška. Jai patiko, jog subrendusi priėmė save tokią, kokia yra.
Tačiau vis dar pasitaikydavo akimirkų, kai Fredė liūdėdavo, kad šeimoje jaučiasi kaip žmogaus dydžio lėlė tarp renesanso skulptūrų.
Tačiau jeigu nori, jog Nikas į ją žiūrėtų kaip į moterį, ji pati pirmiausia turi į save žiūrėti rimtai.
Su šia mintimi Fredė pastūmė virtuvės duris. Ir jos širdis nusirito į kulnus.
Ji nieko negalėjo padaryti. Taip nutikdavo kaskart jį pamačius, nuo pat pirmo iki paskutinio karto. Vyras, kurio troško, apie kurį svajojo, sėdėjo prie virtuvės stalo palinkęs virš dubenio makaronų su jūrų gėrybėmis.
Nikolas Lebekas – blogiukas, kurį jos teta Reičelė teisme gynė aistringai ir įtikinamai.
Audringa jaunystė, kurią meilė, rūpestis ir šeimos disciplina saugojo nuo gatvių gaujų žiaurumo ir nedorėlių.
Dabar jis jau vyras, tačiau dar turi jaunatviško maištingumo ir nerimastingumo. Tai atsispindi jo akyse, mąstė Fredė ir jos širdis ėmė plakti tankiau. Tose nuostabiai audringose žaliose akyse. Jis buvo tamsus blondinas, vis dar nešiojo ilgus plaukus surištus ant sprando į pasišiaušusią uodegą. Burna tarsi poeto, smakras kaip boksininko, o rankos – menininko.
Fredė daug naktų praleido svajodama apie jo rankas ilgais pirštais ir plačiais delnais. Kai susidomėjo ne vien veidu su nuostabiais išsišovusiais skruostikauliais ir šiek tiek kreiva nosimi, sulaužyta prieš daugelį metų jos atmušto beisbolo kamuoliuko, kurį jis nesėkmingai bandė sugauti, ji su malonumu galėjo judėti toliau.
Nikas buvo sudėtas kaip bėgikas – aukštas, ilgakojis, mūvėjo senus pilkus džinsus, nusitrynusius ties keliais. Marškinių rankovės buvo atraitotos iki alkūnių, trūko vienos sagos.
Valgydamas jis kalbėjosi su milžinišku juodaodžiu virėju Rio, kuris tuo metu laikė kiaurasamtį su skrudintomis bulvytėmis ir laukė, kol nuvarvės riebalai.
– Nesakiau, kad čia per daug česnakų. Sakiau, kad man patinka, kai jų daug. – Nikas šakute pakabino dar vieną kąsnį, tarsi norėdamas patvirtinti savo žodžius. – Daraisi karštakošis senatvėje, drauguži, – pridūrė, jo balsas šiek tiek prislopo prisikišus pilną burną makaronų.
Rio keiksmai skambėjo tarsi salų muzika – švelniai, geraširdiškai.
– Nesakyk, kad aš senas, tu perkaręs berniūkšti. Dar galiu tau įkrėsti.
– Jau drebu. – Nikas išsišiepė ir atsilaužė gabalą česnakinės duonos kaip tik tuo metu, kai Fredė paleido duris ir jos užsitrenkė jai už nugaros. Jo akys nušvito iš džiaugsmo, metęs duoną jis atsitraukė nuo stalo. – Ei, Rio, žiūrėk, kas atėjo. Kaip sekasi, Frede?
Jis priėjo ir apkabinto ją įprastai, kaip brolis. Tada suraukė antakius, nes prie jo prisispaudęs kūnas nesmagiai priminė, kad mažoji Fredė jau moteris.
– Ech… – Jis atsitraukė vis dar šypsodamasis, tačiau rankas dėl visa ko susikišo į kišenes. – Maniau, pasirodysi šios savaitės pabaigoje.
– Persigalvojau. – Jos pasitikėjimas jį smarkiai paveikė. – Labas, Rio. – Fredė pasidėjo vyną, kad galėtų tinkamai atsakyti į apkabinimą.
– Mažoji lėlytė. Prisėsk, duosiu valgyti.
– Taip ir padarysiu. Apie tavo maistą, Rio, galvojau visą kelią traukinyje. – Ji atsisėdo, nusišypsojo ir ištiesė ranką Nikui. – Ir tu sėsk, tavo maistas vėsta.
– Gerai. – Jis suėmė Fredės ranką, spustelėjo, tada paleido ir atsisėdo šalia jos. – Tai kaip visiems sekasi? Brendonas vis dar spardo užpakalius beisbolo aikštelėje?
– Numuša 120 metrų, yra daugiausiai kartų vidurinių mokyklų lygoje išmušęs kamuoliuką į užribį ir daugiausiai kartų jį atmušęs žaidėjas. – Rio padėjus priešais ją didelę lėkštę Fredė lėtai atsiduso. – Paskutinis Keitės baleto rečitalis tikrai buvo žavingas. Žinoma, mama verkė, tačiau ji verkia ir tada, kai Brendonas atmuša kamuoliuką. Žinai, jos žaislų krautuvėlė neseniai buvo aprašyta „Washington Post“. O tėtis kaip tik baigia savo naują kūrinį. – Ji apsuko aplink šakutę makaronų. – O kaip sekasi tau?
– Viskas gerai.
– Turi kokį užsakymą?
– Greitai turėsiu darbelį Brodvėjuje. – Nikas gūžtelėjo pečiais. Jam vis dar buvo sunku pasakyti kitiems, kai kas nors svarbaus vykdavo jo gyvenime.
– Turėjai laimėti „Tonį“3 už savo „Paskutinę stotelę“.
– Mane nominavo, tai irgi šaunu.
Fredė papurtė galvą. Jam to neužtenka, jai taip pat.
– Nikai, tai buvo puikus kūrinys. Tiksliau, yra puikus kūrinys, – pasitaisė, nes miuziklo vis dar klausėsi pilnos salės. – Mes visi tavimi labai didžiuojamės.
– Na, taip aš užsidirbu pragyvenimui.
– Negirk jo per daug, paskui nesusikalbėsi, – įspėjo prie viryklės stovintis Rio.
– Ei, girdėjau tave niūniuojant „Vieną kartą“, – šypsodamasis tarė Nikas.
Rio gūžtelėjo milžiniškais pečiais.
– Gal keletas garsų ir buvo neblogi. Valgyk.
– Ar jau dirbi su kuo nors? – pasiteiravo Fredė. – Prie naujo garso takelio?
– Ne, dabar parengiamasis etapas. Aš pats dar beveik nepradėjau.
Šiuos žodžius ji ir norėjo išgirsti.
– Kažkur skaičiau, kad Maiklas Loris jau pasirašė sutartį su kitu kompozitoriumi. Tau reikės kito tekstų kūrėjo.
– Taip. – Kabindamas makaronus Nikas suraukė antakius. – Gaila, man patiko su juo dirbti. Daugybė žmonių negirdi muzikos, tik savo pačių žodžius.
– Turėsi rūpesčių, – sutiko Fredė, taip tiesdama kelią savo pasiūlymui. – Tau reikia žmogaus, kuris turėtų tvirtą muzikinį pagrindą, tokio, kuris muzikoje girdėtų žodžius.
– Taigi. – Jis pakėlė bokalą ir ėmė gerti alų.
– Tau reikia manęs, Nikai, – pareiškė Fredė.
Nikas paskubomis nurijo gurkšnį, padėjo bokalą ir pažvelgė į Fredę taip, tarsi ji staiga būtų prabilusi nesuprantama kalba.
– Ką?
– Muzikos mokiausi visą gyvenimą. – Teko kovoti su savimi, tačiau Fredės balse nebuvo girdėti nekantrumo, ji kalbėjo dalykiškai. – Vienas iš tolimiausių mano prisiminimų, kad sėdžiu tėvui ant kelių, o jis suėmęs mano rankas vedžioja pirštus pianino klavišais. Deja, jo dideliam nusivylimui, kurti muziką nėra mano didžioji aistra. Visai kas kita žodžiai. Aš galėčiau rašyti tau tekstus,