Brangesnė už deimantus. Sarah Morgan
Читать онлайн книгу.
vyresnis už Tifanę mažiausiai penkiolika metų, – atkreipė dėmesį Anžė, bet motina tik gūžtelėjo pečiais.
– Anže, jis pinigingas, nė nekalbant apie įtakingumą. Kas benutiktų, ji jau turi padėtį. Būdama su juo Tifanė pateks į tokus sluoksnius, apie kuriuos be Niko draugijos nė svajoti negalėtų. Kalbama, kad jis talentingas verslininkas, jo sąskaitose milijardai. Ir protingas! Jis susitikinėjo su modeliais ir aktorėmis, bet niekada ilgiau nei kelias savaites. Akivaizdu, kad nė neketino jų vesti. Ir štai dabar jau mažiausiai šešias savaites draugauja su mūsų Tifane! Tai neabejotinai rimta. Ar gali patikėti?
Bet Anžei patikėti buvo labai sunku.
– Ko tokiam Nikui Kirijaku domėtis Tifane?
Jeigu jis iš tiesų toks protingas, kaip kalbama, tai Tifanė turėjo jam sukelti nuobodulį per pirmąsias pažinties minutes. Ji galėjo plepėti tik apie madas ir šukuosenas. Anžė mylėjo seserį, tačiau ne aklai.
Motinos atsakymas buvo šiurkštus:
− Tifanė nepaprastai graži, − gynė ji dukrą. − Tradicinis graikas vertina moters grožį, o ne protą. Nė nesitikiu, kad suprasi, nes tau geriausia leisti vakarus įbedus nosį į kokią storą knygą. O milijonus uždirbantis vyras grįžęs namo tikisi šio to daugiau nei pokalbis. Bet iš kur tau žinoti…
Anžė pašaipiai sumurmėjo. Ir kodėl tie puikūs vyrai virsta kvailiais vos pamatę gražų veidelį? Taip nutiko ir jos tėvui. Kalbant apie moteris, Nikui Kirijaku taip pat trūko santūrumo. Motina teisi – Anžė niekada to nesuprato ir nesupras.
Dabar, žiūrėdama į šitą vyrą, ji nė kiek neabejojo, kas kaltas dėl sesers žūties.
– Tifanė buvo naivi. Matyt, ir kvaila.
– Taip manote?
Jai pasirodė, kad tamsios Niko akys pavojingai žybtelėjo, bet tučtuojau užgeso. Jis vėl tapo įprastai ramus. Priešingai nei Anžė. Ji jautėsi paleidžianti iš rankų vadžias. Teisindamasi, kad neįmanoma paveikti sąžinės žmogaus, kuris jos tiesiog neturi, Anžė aršiai stojo ginti sesers:
– Jūs išprusęs žmogus. Netikiu, kad nematėte, kas slypi po šviesiais plaukais ir makiažu. Negaliu patikėti, kad nežinojote tiesos apie ją.
– Apie Tifanę žinojau viską, – nukirto Nikas, jo kaulėti skruostai sutrūkčiojo. – Tik pradedu abejoti, ar jūs žinote.
– Mano sesuo rengėsi ir elgėsi taip, tarsi būtų vyresnė nei iš tiesų. Bet ji buvo vaikas, kuris žaidė ne pagal jūsų taisykles, ir jums derėjo tai žinoti! Nereikėjo švaistytis tuščiais pažadais.
Nikas prisimerkė ir sunkiai atsiduso.
− O ką aš jai pažadėjau?
Negalėdama patikėti, kad jis turi tiek įžūlumo neigti savo darbelius, Anžė papurtė galvą.
− Žadėjote vesti, bet mes abu žinome, kad niekada nebūtumėte to padaręs. Vedybos neįtrauktos į jūsų darbotvarkę.
Stojo ilga slogi tyla.
− Kodėl manote, kad žadėjau ją vesti?
− Ji pati man sakė! Neabejoju, tikėjotės, jog Tifanė neprasitars, kad pasipiršote. Kaip nepasisekė, ji neišlaikė paslapties! − virpančiomis rankomis Anžė rankinėje susirado mobilųjį telefoną.
− Dvi savaitės prieš mirtį parašė žinutę. Tik dvi savaitės… Paskui ji iškrito iš jūsų balkono, pone Kirijaku.
Nikas buvo nenatūraliai ramus.
− Parodykite.
Anžė peržvelgė žinutes ir sustojo ties Tifės vardu. Gniutulas užspaudė gerklę.
− Čia parašyta: N. ketina mane vesti. Aš tokia laiminga! Siųsdama šią žinutę ji dar buvo gyva… − Anželina įbruko telefoną Nikui į ranką ir sunkiai nurijo seiles. Ne, ji negali pravirkti. − Tifanė buvo jus įsimylėjusi ir nepaprastai laiminga. Kita žinutė atėjo jos mirties vakarą. Skaitykite, ko neskaitote?
− Ką tik sužinojau tiesą apie N. Nekenčiu jo, − įtemptu balsu perskaitė Nikas. − Vadinasi, tai tiesa. Ji tikėjosi vedybų, − atsiduso, o Anžė piktai nusijuokė.
− Ir kodėl tai jus taip stebina? Pasakysite, kad Tifė turėjo žinoti, o ne tikėti, jog ketinate ją vesti? Kaip ir visų jaunų merginų, jos galva buvo prikimšta romantikos ir istorijų su laiminga pabaiga. Prisiminkite tai kitą kartą, kai norėsite pasilinksminti su paaugle. Tifanė jums buvo ne pora, jūs sudaužėte jai širdį! Turbūt todėl tą vakarą ji pasigėrė. Suprato, iš kokio molio jūs drėbtas!
Kažkas plykstelėjo Niko akyse.
− Jūs nė nenutuokiate, iš kokio molio aš drėbtas, daktare Litlvud.
− Žinau, mano seseriai nereikėjo artintis prie jūsų! Kiekviename laikraštyje jūs vis su kita mergina, žavinga gražuole. Akivaizdu, kad moterys jums tik pramogai, nieko daugiau.
Galingas Niko kūnas staiga įsitempė.
− Ar jūs visada tikite tuo, kas yra rašoma laikraščiuose?
− Ne viskuo, žinoma. Aš ne kvailė. Bet nebūna dūmų be ugnies.
− Tikrai?
− Ką toks vyras kaip jūs veikė su tokia mergaite kaip Tifanė?
− Esu tikras, kad pasakysite. Juk tiek daug apie mane žinote iš patikimų šaltinių.
Kandus Niko tonas išvedė Anžę iš kantrybės ir ji pratrūko:
− Nežaiskite su manimi ir nesityčiokite iš mano sesers mirties!
− Patikėkite, nesišaipau iš jūsų sesers, o mažiausiai – iš jos mirties.
Jo perdėtoje ramybėje buvo kažkas tokio, kad Anžės kovingumas išsikvėpė. Ji norėjo vieno – kad Nikas išeitų. Susmuko kėdėje ir pasitrynė rankas į kelnes.
− Išeikite, − kimiu balsu paprašė ji ir nusiėmusi akinius pažvelgė į Niką. − Nežinau, ko jūs čia atėjote, bet noriu, kad išeitumėte. Ir pažadėkite nesiartinti prie mano motinos.
Šaltas jos žvilgsnis ir rūpesčio raukšlelės kaktoje privertė jį suraukti tamsius dailius antakius.
− Kodėl nešiojate akinius?
− Atsiprašau? − netikėtas klausimas pribloškė Anžę. Sustingusi ji mirktelėjo ir įsižiūrėjo į Niką. Pirmą kartą pastebėjo, kokios tamsios ir tankios jo blakstienos, švelninančios griežtus dailaus veido bruožus. − Man jų reikia darbui, kad įžiūrėčiau smulkmenas. Nesuprantu, kodėl jūs…
− Turėtumėte nešioti kontaktinius lęšius. Tai nepakeistų jūsų apgailėtinos asmenybės, tačiau bent sušvelnintų išorę − atrodytumėte moteriškesnė.
Pasipiktinusi Anžė atsiduso. Ją baisiai užgavo asmeninė Niko pastaba. Bandė sau priminti, kad neturėtų kreipti dėmesio. Visą gyvenimą motina laidė panašias replikas apie jos išvaizdą. Anže, vilkis suknelę. Anže, apsikirpk. Anže, pasidažyk. Mama nesuprato, kad tai nieko nepakeistų – jos vyresnėlė buvo negraži. Ji gimė negraži, tokia ir mirs. Ir tai jai nerūpi. O dabar vienintelis svarbus dalykas – jaunesniosios sesers netektis.
Visai nesuvokdama, ką jaučia, Anžė apgraibomis susirado akinius ir greitomis vėl užtupdė ant nosies.
− Man neįdomi jūsų nuomonė, pone Kirijaku, − Anžės balsas virpėjo, taip pat ir pirštai. − Norėčiau sužinoti jūsų apsilankymo priežastį. Aišku, kad atėjote ne atsiprašyti. Tai ko? Ar jūs iš tų, kurie sustoja pasidžiaugti, kai kaimynų tvartas dega?
Stojo ilgoka tyla. Nikas stebėjo Anžę, o ji jautėsi vis nesmagiau. Ko jis taip žiūri? Ar