Kvietimas nusidėti. Sarah Morgan
Читать онлайн книгу.
Jei gandai teisingi, jis turėjo daug praktikos.
Pasibaisėjusi savo minčių ji nusuko galvą ir per žingsnį atsitraukė.
– Ši mintis manęs nė kiek nedomina. Paliksiu tave slėptis. Tikiuosi, praeitis tavęs neras.
– Aš taip pat. Vargu ar matei ją įeidama.
– Nieko nemačiau. Kaip ji atrodo?
– Apimta nevilties?
Ji užgniaužė juoką.
– Praleidai su ja naktį?
– Savaime suprantama, ne visą. – Jis taip pasibaisėjo tokia mintimi, kad šįsyk ji vis dėlto nusijuokė.
– Ar esi kada nors su moterimi praleidęs visą naktį?
– Cristo, ne! Mano mantra: kol aušra mus išskirs. Iki šiol ilgiausi mano santykiai truko šešias valandas, ir joms einant į pabaigą jau nuobodžiavau. O tu?
Buvo nesmagu prisiminti, kiek kartų ji manė, kad vyras į ją žiūri rimtai, bet paskui sužinojo, kad jam terūpi parduoti ją žiniasklaidai. Teilorė sunkiai pasiekė nepriklausomybę.
– Nemėgstu romantiškų santykių.
Jis sudejavo.
– Nereikėjo taip sakyti.
– Kodėl?
– Nes dėl to tapai tobula moterimi. – Tos seksualios lūpos kryptelėjo ir žavingai nusišypsojo. – Tik nesakyk, kad mėgsti seksą ir greitus automobilius, antraip man galas.
Stojo tyla. Nors juodu stovėjo mirguliuojančiame labirinto pavėsyje, bet kaitra buvo troški ir slegianti.
Jų žvilgsniai susitiko ir užsibuvo.
Jis palenkė galvą arčiau jos.
Staiga pasigirdo balsai.
Pasibaisėjusi, kiek nedaug trūko iki bučinio, ji žvilgtelėjo į jį ir išvydo, kaip Lukas juokiasi.
Teilorė blaškėsi tarp juoko ir sumišimo. Jai mažiausiai reikėjo būti užkluptai su Luku Korečiu. Niekas nepatikėtų, kad tai tik nekaltas susitikimas.
– Liaukis panikavusi, angelo mia, aš tave išgelbėsiu. – Pridėjęs pirštą prie lūpų Lukas paėmė ją už rankos ir privertė kartu bėgti į labirinto gilumą. – Esu pabėgimų ekspertas. Niekas nemoka mikliau pabėgti nuo moterų nei aš.
– Ką tu darai? Nenoriu, kad mane užkluptų bėgančią su tavimi. Ir netempk manęs – suknelė nepatogi.
Teilorė timptelėjo ranką, bet jis laikė labai tvirtai. Juodu pasuko už kampo ir ji aiktelėjo – ten, pavėsingoje laukymėje, buvo dailus fontanas, o prie jo – atkimštas šampano butelis.
– Deja, taurių nėra. – Išdykėliškai ir seksualiai šypsodamasis jis paleido jos ranką ir paėmė butelį. – Turėsime maukti iš kakliuko.
Apimta silpnumo ir palengvėjimo, kad jų nepastebėjo, Teilorė negalėdama patikėti papurtė galvą ir pažvelgė į jį.
– Kaip tu?..
– Kaip jį čia atnešiau? – Jis atsainiai kilstelėjo plačius pečius. – Atnešiau jį čia tamsos priedangoje nelaimės atvejui. O tai tikra nelaimė. Sprendžiant iš ankstesnės išraiškos tau jo reikia labiau nei man. O aš visada nusiteikęs padėti bėdon pakliuvusiam kolegai nuodėmingajam. Sėskis. Patogiai įsitaisyk. Panardink kojas į vėsų vandenį.
Teilorė ilgesingai pažvelgė į fontaną.
– Norėčiau. Tokios nepatogios suknelės man dar neteko vilkėti. Deja, su ja net nepasėdėsi.
– Tai nusirenk.
– Net ir panorėjusi negalėčiau. Ją ant manęs užsiuvo. – Ji išvydo apstulbusį jo veidą. – Neklausk.
– Gerai. – Jo akys juokėsi. – Bet jei paklaustum mano nuomonės, pasakyčiau, kad užsiuvo tave, angelo mia.
– Kaip juokinga.
– Man patinka, kad ją ant tavęs užsiuvo. Erotiška. – Jis apėjo ją nužiūrinėdamas kūną. – Tai ką, jų manymu, tau reikėtų daryti, jei panorėtum užsiimti pašėlusiu žvėrišku seksu?
– Nepanorėčiau.
Jis nužvelgė suknelę.
– Tai bausmė už tai, kad neišsirinkai drabužio iš Korečių mados namų. Su mūsų drabužiais jaustumeisi gundanti ir moteriška. Mums nereikia užsiūti suknelių ant moterų, kad jos atrodytų gerai. Suknelė tampa moters dalimi.
Ji buvo pamiršusi, kad Lukas vadovauja mados namams, bet dabar paaiškėjo, kodėl jis atrodė atsainiai stilingas. Net su prasegta marškinių apykakle ir ant kaktos krentančiomis tamsių plaukų sruogomis atrodė stulbinamai.
– Ne pati išsirinkau šią suknelę. – Nuo kaitros ir alkio ji darėsi irzli. – Apsivilkau tai, ką liepė tavo pusbrolis.
– Jis niekada neparenka mano įmonės kūrinių, – nutęsė Lukas. – Nes tai gali pasirodyti kaip pritarimo ženklas, o juk, neduok Dieve, kada nors nustotume konkuruoti. Šis audinys neleidžia tavo kūnui kvėpuoti. Galiu padėti.
– Neišdegs.
– Turiu tokių įgūdžių, nuo kurių raudotum.
– Esu tikra, kad dažnai priverti moteris raudoti, bet aš ne verksnė.
– Tu man vis labiau patinki. Galėtum nuoga išsimaudyti fontane. – Jis paėmė atvėsintą šampano butelį. – Arba galėčiau perbraukti juo tau per odą.
Jai gėlė kūną nuo karščio ir ji išleido pusiau juoką, pusiau aimaną.
– Kankini mane. Kol neištirpau, pakalbėkime apie ką nors kita. – Teilorė žinojo, kad reikėtų išeiti, bet nusprendė, kad bus saugiau kelias minutes palaukti, kol žmonės, kuriuos jie girdėjo, vėl grįš prie svečių. Pažadėjo sau palauksianti vos penkias minutes. Penkias minutes. – Na, tai kas toji moteris, nuo kurios bėgi?
– Nenutuokiu. Atrodo, jos vardas Poršija, bet man tai buvo naujiena.
Teilorė patraukė nuo sprando plaukus, kad šiek tiek atvėstų.
– Tu siaubingas.
– Deja, ne toks siaubingas, kad jai kiltų noras mane palikti ramybėje. Jos baisiai sunku atsikratyti.
– Kai kurias moteris traukia blogiukai.
– Kiek girdėjau, tu apie tai daug išmanai.
– Dažnai klausaisi paskalų?
– Nuolat. Paskalos mane prajuokina. – Kamštis pokštelėjęs išskriejo iš butelio. – Na, tai pasakyk tiesą, Teilore Karmaikl. Kokie vyrai tau patinka? Lengvai, vidutiniškai ar sunkiai sugundomi?
– Sunkiai. – Suprakaitavusi ir apimta šleikštulio nuo kaitros ir pokalbio ji ėmė rangytis, trokšdama panardinti į vandenį kojų pirštus. – Taip sunkiai, kad nepamenu, kada paskutinį kartą liečiau vyrą.
– Vadinasi, prieš mane nevilties apimta moteris.
– Prieš tave – susitvardanti moteris. Nebesu savo potraukių vergė.
– Skamba kaip gero sadomazochistinio filmo pavadinimas. Potraukių vergė. Tęsinys galėtų vadintis Potraukių vergas. Galėčiau suvaidinti tokiame, jei tik pagrindinė veikėja būtum tu. – Lūpų kampučiuose atsirado pašaipi šypsenėlė. Jis ištiesė jai butelį šampano. – Gerk. Padės išvaikyti vestuvių nuobodulį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст