Apgaulinga kaukė. Lynn Raye Harris
Читать онлайн книгу.
buvo labai paprastas klausimas tokioje neįprastoje situacijoje, bet jis nesugebėjo suregzti atsakymo. Tiesiog norėjo pabėgti. Bent kartą norėjo ištrūkti, užuot stoiškai stovėjęs ir tvėręs visus jam pamėtėtus išbandymus.
Čia nebuvo kam jį sulaikyti – nei žurnalistų, nei kamerų, nei pareigos, slegiančios likti ten, kur yra, ir kentėti.
Nieko nematydamas apsisuko ir ėmė ieškoti išėjimo. Kažkaip aptiko duris ir išsiveržė pro jas į tylų vėsų koridorių. Už nugaros išgirdo kažką judant. Nežinojo, kodėl, bet atsisuko.
Ten jį stebėdama stovėjo ji. Moters plaukai buvo tamsiai raudoni, o siaubingo rausvo atspalvio suknelė, rodėsi, tuoj plyš ties putlia krūtine.
– Ar gerai jaučiatės? – vėl paklausė ji.
– Gerai, – atsakė Zakas aiškia italų kalba. – Atsiprašau. Jūs mane išgąsdinote.
Tuomet moteris nedrąsiai priėjo arčiau, priešais save sunėrusi rankas. Ji graži, nusprendė, nors ir vilki baisią suknelę. Jos figūra buvo įsirėžusi jo mintyse, o apvalumai vis dar tvilkė kūną. Niežėjo rankas imti ją tyrinėti, bet Zakas laikė sugniaužęs kumščius pašonėse. Anksčiau nepraleisdavo progos pabūti su visomis moterimis, kurios jam siūlydavosi, bet grįžus iš karo to vyro per kelis mėnesius nebeliko.
Iš pradžių mėgaudavosi seksu, nes manė, kad jis padės užsimiršti. Nepadėjo. Tik sustiprino kontrastą tarp gyvenimo ir mirties, ir jis jautėsi tik dar blogiau.
Dabar toks sustvardymas tapo įpročiu. Be to, taip visiems saugiau. Jo sapnai pernelyg nenuspėjami, kad būtų galima miegoti su moterimi pašonėje.
Negana to, jie, regis, įsibrovė ir į gyvenimą, jei galima spręsti iš to, kas ką tik nutiko.
Moteris vis dar į jį žiūrėjo. Mėlynai žalios tamsių blakstienų įrėmintos akys sumirksėjo, o kaktoje atsirado raukšlė.
– Tikrai neatrodote gerai.
Zakas žvilgtelėjo į moters rankas – ji nykščiu trynė riešą. Sužalojo ją – nuo šios minties apėmė šleikštulys. Kuo jis tapo? Viduje visiškai pakrikęs, niekas negali jam padėti.
– Jaučiuosi gerai, – iškapojo jis. – Atsiprašau, kad sužeidžiau.
Ji nuleido akis.
– Nesužeidėte. Tiesiog nustebinote.
– Meluojate, – ištarė Zakas ir moteris staigiai pakėlusi galvą įbedė žvilgsnį jam į akis. Kažkas jos akyse jį kvietė, bet Zakas užsisklendė ir atsitraukė.
– Jūs to nežinote, – atitarė ji kilstelėdama smakrą. – Nepažįstate manęs.
Jis beveik patikėjo ja. Tačiau virptelėjusi lūpa sugadino apsimestinę narsą ir Zakas sukeikė save.
– Verčiau eikite, – pasakė jis. – Eikite šalin. Taip bus saugiau.
Moteris sumirksėjo.
– Saugiau? Ar esate toks pavojingas?
Zakas nurijo seiles.
– Galbūt.
Jos žvilgsnis buvo tvirtas. Skvarbus.
– Aš nebijau, – tyliai ištarė. – Be to, manau, kad esate pavojingas nebent sau.
Moters žodžiai smogė jam tarytum kumštis į pilvą. Niekas niekada anksčiau jam to nesakė. Toji tiesa buvo aštresnė už bet kokius ašmenis.
Ir baugesnė.
Jį bangomis liejo pyktis ir neviltis. Norėjo vėl būti normalus, toks, kaip kadaise. Bet, regis, niekaip neišsikapanojo iš liūno ir dėl to savęs neapkentė. Tiesiog nebežinojo, kas yra normalu.
– Atsiprašau, – pakartojo Zakas, nes neturėjo ką daugiau pasakyti. Paskui apsisuko ir nužingsniavo šalin.
Stebėdama, kaip koridoriumi tolyn nuo jos žingsniuoja aukštas tamsus amerikietis, Lija Koreti nusivylusi įkvėpė. Kažkas išsprūdo iš jo rankos ir nukrito ant minkšto kilimo. Lija nuskubėjo priekin jį kviesdama.
Vyras neatsigręžė. Ji stabtelėjo, kad pakeltų nuo grindų nedidelį daiktą. Tai buvo kažkoks karinis medalis ant raudonos, baltos ir mėlynos spalvų kaspino. Lija sugniaužė jį rankoje ir pažvelgė į ilgame koridoriuje tolstančią vyro nugarą. Jis ėjo taip tiksliai, taip griežtai kaip kareivis.
Na, žinoma.
Ji vėl pažvelgė į medalį. Vyras tyčia jį išmetė. Lija tuo neabejojo. Matė, kaip atgniaužė pirštus, kaip žvilgantis daiktas nukrito ant grindų, o jis nestabtelėjo pakelti.
Kodėl?
Už nugaros užlaužtos rankos riešą vis dar maudė. Lija manė, kad jis nesuvokė, ką daro. Vyras atrodė… nutolęs, lyg būtų kažkur kitur. Štai kas pastūmėjo ją prieiti, paliesti jį ir paklausti, ar viskas gerai. Vyras smarkiai užsimerkęs spaudėsi prie sienos ir ji pamanė, kad jam negera.
Lija sugniaužė medalį, įšilusį nuo to vyro odos, ir jos širdis suspurdėjo. Vis dar regėjo skausmą jo veide, kai jis suvokė, ką jai daro.
Šią išraišką Lija pažino. Joje susiliejo ir saviplaka, ir palengvėjimas, ir sumišimas. Pažino, nes pati visąlaik gyveno su tokiais jausmais.
Tą minutę pajuto su juo bendrystę. Buvo taip keista. Po viso gyvenimo atskirties pakako akimirką pažvelgti nepažįstamajam į akis ir pasijuto ne tokia vieniša kaip iki šiol.
Lija apsisuko, kad grįžtų į salę, nors norėjo būti bet kur kitur, ir išvydo savo atvaizdą viename viso ūgio veidrodžių, besirikiuojančių koridoriuje. Ir sudrebėjo iš pasibjaurėjimo.
Nieko keisto, kad jis norėjo pabėgti.
Ji – banginis. Milžiniškas rausvas banginis beirstančiomis siūlėmis. Paprašyta būti pamerge Lija labai apsidžiaugė. Pagaliau manė galbūt būsianti priimta gražios ir elegantiškos Korečių šeimos, bet ją tik įgrūdo į ryškiai rausvą mažiausiai dviem dydžiais krūtinei per ankštą suknelę. Išvydusi ją išeinančią iš persirengimo kabinos Karmela Koreti nusijuokė, bet pažadėjo suknelę pataisyti.
Žinoma, nepataisė.
Regis, tik močiutė ją užjautė. Kai Lija šiandien apsivilko suknelę milžiniškomis bangomis liejama nevilties ir pažeminimo, močiutė stipriai apkabino ir pasakė, kad ji graži.
Ašaros nutvilkė Lijai akis. Teresa Koreti vienintelė iš šeimos jai buvo gera. Senelis taip pat buvo geros širdies, bet Liją visada baugino. Vis dar negalėjo patikėti, kad jo nebėra. Senelis taip ilgai buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis, jog Lija ėmė manyti, kad jis nemirtingas. Jis buvo smarkus, užsidegęs, tokiam vyrui niekas nepastotų kelio. Bet senelis jau miręs, o šeima nesuartėjo labiau nei anksčiau. Ir ne tik – Lija nebuvo tikra, ar pusbrolio Aleksandro, naujos šeimos galvos, neteks bijoti dar labiau.
Lija sukaupė drąsą ir grįžo į salę. Žvilgtelėjusi į laikrodį nusprendė užsibuvusi pakankamai ilgai, kad jau galėtų išeiti. Susiras močiutę ir pasakys išeinanti. Daugiau niekam nerūpės, kad jos nebebus.
Muzika kaip ir anksčiau tvinksėjo ir dunksėjo, o minia šurmuliavo. Bet paskui pro ūžesį pasigirdo kitas garsas. Prireikė akimirkos, kol Lija suvokė, kad tai girtas šaižus Karmelos balsas.
Lija niekino amžinatilsį dėdės žmoną, bet, laimei, su ta moterimi susitikdavo retai. Jai nerūpėjo, kas šįvakar neįtinka Karmelai. Tenorėjo grįžti į savo kambarį ir išsivaduoti iš šitos siaubingos suknelės. Susirangys su knyga arba pažiūrės ką nors kvailo per televizorių ir pamėgins pamiršti dienos pažeminimą.
Bet jai dar nespėjus susirasti močiutės muzika ūmai nutilo ir minia prasiskyrė tarytum salėje būtų atsiradęs Mozė.
Visi