Mergina, kurios tikrai nenorėtum vesti. Amy Andrews
Читать онлайн книгу.
mudu atskirti.
Takas metė jai įsižeidusį žvilgsnį.
– Ir kodėl gi?
– Manau, ji bijojo, kad mudu susipešime.
Jis ir toliau vaidino įsižeidusį.
– Dėl ko?
– Dėl jos neseno… pavadinkime tai… išsiskyrimo su jaunikiu. Geriausiu tavo draugu?
– Ak. Na, jei tai nerūpi Dilanui, kodėl turėčiau pykti aš, ar ne? Be to, – pridūrė Takas, prisitraukęs kėdę ir atsisėdęs, protestuojant maudžiančiam keliui. – Puikiai galiu flirtuoti ir iš šitos pusės.
Džina nusijuokė. Negalėjo susilaikyti. Šio milžino puolėjo ego buvo kaip visos Šiaurės Amerikos.
– Negi tu toks geras?
– Brangute, aš geriausias.
Džina iš tolo pastebėjo prie stalo grįžtančią Kesę. Dirstelėjo į Taką. Būtų neblogai pamatyti jį šiek tiek nuleistą ant žemės.
– Suveikia kaskart, ar ne?
Takas išsišiepė, pamatęs staigiai užsiliepsnojusias jos akis.
– Kaskart.
– Niekas neatsparus tavo žavesiui?
Takas papurtė galvą.
– Moterys mane dievina. Jei objektas moteriškos lyties ir kvėpuoja… – Jis gūžtelėjo pečiais ir apakino ją dar viena plačia šypsena. – Ką galiu pasakyti? Turiu dovaną.
Džina atsakė šypsena. Jis išties pribloškiamai gražus vyras, o geležinis jo pasitikėjimas savimi tik pridėjo žavesio. Gaila, kad ji nenusiteikusi žaidimams, nes naktis lovoje su Taku būtų puikus būdas užmiršti, kaip ji susimovė prieš daugelį metų.
Bet nebuvo tam nusiteikusi.
Vos tik diskotekų vedėjas užgrojo pirmąjį vakaro kūrinį, Takas išnaudojo progą.
– O, groja mūsų dainą, – erzino jis. – Gal baikime apsimetinėti ir tiesiog pašok su manimi, Džina?
Džina akimirką susimąstė, nepamiršdama, kad prie jų vis artėja Kesė.
– Ne, priversti mane šokti būtų pernelyg paprasta. Gal norėtum susilažinti?
Takas jai nusišypsojo. Moteris, kuri mėgsta lošti – vis geriau ir geriau. Jis palinko į priekį.
– Klausau pastatęs ausis.
– Lažinuosi, kad jos… – Džina kinktelėjo galva, parodydama į Kesę, – pašokti nepriversi.
Takas pasisuko kėdėje pasižiūrėti, ką jam parinko Džina. Jų link žingsniavo maždaug Džinos amžiaus moteris violetine suknele. Ilgi rudi jos plaukai laisvomis garbanomis krito ant dailių pečių. Ji turėjo mielą nosytę, gražias akis ir įdomias lūpas, ėjo, regis, visiškai abejinga aplinkiniams, o jos kaktą puošė vos žymi raukšlė, lyg mintimis ji būtų visai kitur.
Tikrai ne anglė katytė.
Nepriminė ji ir įprastos futbolo ir futbolininkų gerbėjos. Vis dėlto ji juk moteris, o Takas mėgo iššūkius. Atsisuko atgal ir nusišypsojo Džinai.
– Saldainiukas.
Džina nusijuokė.
– Va čia tai bus įdomu.
Takas kilstelėjo antakį.
– Ką gausiu laimėjęs?
Džina nusišypsojo.
– Kesės kompaniją, žinoma.
Takas kryptelėjo galva.
– Žinoma.
Nepaisant ankstesnio nerimo dėl to, kad palieka Džiną ir Taką drauge, per tas penkiolika minučių Kesė nė karto apie tai nesusimąstė. Jos mintys sukosi apie astronomijos mokslinio darbo, kurį skaitė vakar vakare, atradimus. Džinos liepta net lūpdažiu dažėsi visiškai apie tai nemąstydama, tik prisimindama stebinančią informaciją.
Grįžusi prie stalo ji akimirką nustebo, pamačiusi drauge su Džina sėdintį Taką – panašu, kad juodu visai gerai sutarė. Mintis apie mokslinį darbą trumpam nuvijo šalin.
– Ar čia viskas gerai? – paklausė ji.
Takas giliai įkvėpė, atsistojo ir apakino Kesę geriausia labas, mažule šypsena.
– Labas, – prabilo jis. – Aš Risės pusbrolis Takas. – Jis ištiesė ranką. – Neįtikėtinai malonu susipažinti, panele.
Kesė sutrikusi sumirksėjo jam. Į galvą vienu metu šovė dvi mintys. Tas vyras įstabiai kvepia. Ir tai ne jo kvepalai, nes ji buvo beveik tikra, kad nieko dirbtino neužuodžia. Gal tik muilo ar dezodoranto dvelksmas.
Bet šitai buvo kur kas primityviau. Stipriau. Galingiau. Ji troško prispausti nosį prie jo marškinių ir įkvėpti jo. Tas kvapas reikalavo, kad ji taip ir pasielgtų, tad Kesei teko rankomis įsiremti į kėdės atlošą, kad to nepadarytų.
Tai šitai ir yra feromonai.
Mokslininkai ištisus dešimtmečius žinojo apie jų egzistavimą, o kvepalų gamintojai lygiai tiek pat laiko mėgino juos ištobulinti, o štai iš šio vyro jie dvelkte dvelkė.
Jos seilių liaukos pasiuto dirbti ir ji, vis dar kovodama su troškimu jį apuostyti, sunkiai nurijo.
Antras dalykas – jo akys. Jos buvo intensyviai, gąsdinamai mėlynos. Lygiai tokios pat spalvos, kaip sprogstanti žvaigždė, kurią kartą matė pro teleskopą. Lyg ne iš šio pasaulio. Kosminės. Užburiančios.
Takas nužvelgė aukštyn pakeltą Kesės veidą. Ji spoksojo į jį vos pravėrusi lūpas, ausis pasiekė prislopintas jos kvėpavimas. Jis dirstelėjo į Džiną ir išsiviepė.
Saldainiukas.
– Panele?
Kesė prisivertė sugrįžti iš visatos, kurią matė jo akyse, nors hipnotizuojantis jo kvapas vis dar dainavo jai it sirena ant uolų.
– Ak, taip… atleisk. – Ji papurtė galvą. Ką jis pasakė? Vardą. Jis prisistatė. – Aš Kesė, – tarė ji. – Kasiopėja.
O tada ji padarė klaidą – suėmė ištiestą jo ranką ir feromonai tučtuojau užvaldė ją.
– Tai tu moksliukė, – tarė jis švelniai, vis dar šypsodamasis jai.
Kesę užliejo dar viena svaiginanti vyriškumo banga ir prireikė kelių akimirkų, kad jos smegenims pavyktų išnirti iš rūko.
Taip, ji moksliukė. O jis raumuo. Jos intelekto koeficientas lenkia jį kokiu šešiasdešimt taškų – jei ne daugiau. Ji nekvailėja prie vyrų. Nekvailėja ir taškas!
Tai ir elkis atitinkamai!
Ji staigiai ištraukė ranką.
– O tu raumenų kalnas, – tarė ji, ne tik konstatuodama faktą, bet ir norėdama tai priminti sau pačiai.
Takas neįsižeidė. Tik metė Džinai apsimestinai įskaudintą žvilgsnį.
– Kodėl jaučiu, kad Kesei raumenys nelabai patinka?
Džina gūžtelėjo petimi.
– Nepriimk to asmeniškai. Kesei iš viso vyrai nepatinka. – Jis kreivai pažvelgė į ją ir ji tuoj pasitaisė, neleisdama jam balsu ištarti to, ką mąstė. – Ir moterys ne.
Takas išsiviepė ir grąžino savo dėmesį į Kesę. Na, gerai, panašu, kad bus nelengva. Jo mama vis vien nuolat kartoja, kad jam viskas einasi per lengvai. Jos akys iš arti dar gražesnės. Pilkai mėlynos kaip miglotas ežeras, o subtilūs pilki ir sidabriniai šešėliai tobulai paryškino abi