Tikrai, jokio spaudimo. Samantha Hunter
Читать онлайн книгу.
galės dalyvauti čempionatuose.
Vis dėlto paskutiniajame pasirodyme, kuriame teko lankytis, jaudulio patyrė daugiau, nei tikėjosi, nes matė žmogžudystę. Vieną rodeo teisėjų nušovė, tarsi vykdant mirties bausmę. Benas netinkamu metu atsidūrė netinkamoje vietoje ir viską matė, tačiau nepajėgė sustabdyti.
Paaiškėjo, kad tai buvo planuotas nusikaltimas, susijęs su organizuotų nusikaltėlių mėginimais apsvaiginant gyvulius ir darant teisėjams spaudimą kontroliuoti storas rodeo pinigines. Vyras, kurį nužudė, buvo vienas bendradarbiauti nesutikusių teisėjų. Dabar trys jo vaikai liko be tėvo.
Šiuo metu žudikas San Antonijuje, o Beno liudijimas padės jį pasodinti. Tiksliau, anot JAV prokuratūros, Beno liudijimas suteiks jiems persvaros derantis ir nuves pas stambesnius šulus, pasamdžiusius žudiką. Į tai įsitraukė FTB, JAV maršalai ir dar nežinia kas. Toji sekundės dalis apvertė Beno gyvenimą aukštyn kojomis.
Iš patirties karinėje tarnyboje jis žinojo, kad dažnai, norint sustabdyti didelį blogį, reikia sumokėti mažesniu. Taip jau sukasi pasaulis, bet jam tai nepatiko.
Benas taip pat puikiai suprato, kad šiuo metu jam gresia pavojus, kadangi sandoris arba įkalinimas priklauso nuo jo liudijimo.
Taigi jis paskelbė šiemet vasaros pabaigoje nedalyvausiąs rodeo varžybose, teigdamas, kad jam reikia būti namie ir prižiūrėti verslą. Vyriausybė pasiūlė apsaugą, o tam iki teismo reikėtų gyventi slaptame name, bet tada Benas nepadėtų nei šeimai, nei draugams. Jam net pasiūlė liudytojų apsaugos programą, tačiau jis neketino mesti gyvenimo, į kurį ką tik grįžo.
Be to, jūrų pėstininkai nebėga.
Teismas įvyks po trijų savaičių. Teisingumo departamentui pavyko nuslėpti jo tapatybę. Jie nutildė visus naujienų tarnybų pasakojimus apie šį nutikimą, todėl Benas tikėjosi, kad visi be vargo sulauks pabaigos. Kol kas viskas einasi gerai.
– Sveikas grįžęs, viršininke, – ištarė Čarlis, kai pastebėjęs prie durų stovintį Beną išėjo iš virtuvės ir priartėjo prie jo.
Benas nusišypsojo ir tvirtai spustelėjo draugui ranką.
– Smagu matyti, kad baras dar stovi, Čarli.
– Šitos keturios dienos buvo liūdnos. Sekėsi gerai. Bet džiugu, kad grįžai.
– Ačiū, – tarė Benas ir vėl pažvelgė į naująją padavėją.
Šįkart ir ji jį pastebėjo. Žvelgdama didelėmis tamsrudėmis akimis šyptelėjo ir vėl atsisuko į klientą.
– Naujokė?
– Aha. Kol kas jai puikiai sekasi, nors dar tik antra diena.
– Ji man nematyta, – abejingai ištarė Benas, tačiau jo protas kaipmat tapo budrus.
Bet koks naujas žmogus kėlė klausimų. Šiaip jau Benas nesuabejotų darbo ieškančiu nepažįstamuoju, bet dabar jis buvo jautresnis nei įprastai.
– Ji išsiskyrė su vaikinu ir atvyko iš El Paso ieškodama darbo ir kur apsistoti. Atrodo ganėtinai gabi, be to, tikrai graži pažiūrėti, – šypsodamasis pasakė Čarlis, akimis įvertindamas privalumus, kuriais žavėjosi ir Benas. – Hm, išnuomojau jai ir butą viršuje. Pamaniau, velniai nematė. Bent jau žinosim, kad nevėluos į darbą.
Reaguodamas į šią naujieną Benas susiraukė. Čarlis, aišku, nežinojo, kokioje padėtyje atsidūrė Benas. Jis nenorėjo, kad kiti jaudintųsi, jei tam nėra reikalo.
– Neturėjau kitos išeities, Benai, – perpratęs jo išraišką pasiteisino Čarlis. – Kai vakar atėjau, ji miegojo automobilyje stovėjimo aikštelėje. Negalėjau leisti jai ten likti, kol gaus tiek pinigų, kad susirastų butą. Be to, mainais už nemokamą nuomą ji sutiko dirbti papildomas pamainas.
– Patikrinai jos rekomendacijas, sužinojai apie ją daugiau? – eidamas virtuvės link nerūpestingai paklausė Benas.
– Ar aš tau panašus į kvailį? – klausimu į klausimą atsakė Čarlis.
– Ne, bet žinau, kas būna, kai susiduri su gražiomis moterimis, drauguži, – šypsodamasis atsakė Benas. – Gal ji blogiausia padavėja pasaulyje arba teista nusikaltėlė, bet su tokia išvaizda…
– Nesijaudink, patikrinau ją. Džoana Volis. Nieko ypatingo, tik įprasti niekur nevedantys darbai parduotuvėse ir restoranuose. Neteista, kelių eismo pažeidimų neturi. Gana maloni. Regis, kelis kartus pasirinko niekam tikusius vyrus, nors apie tai per daug neatviravo.
Benas linktelėjo peržvelgdamas nuo prekystalio paimtą laiškų krūvelę. Visai nesunku susikurti istoriją, gauti rekomendacijas, bet jis paranojiškas. Jis pakabino skelbimą, o kažkas užsuko ieškodamas darbo. Kodėl ne ji?
Be to, Benas abejojo, ar norėdami jį pašalinti banditai atsiųstų ją. Vis dėlto kuo greičiau patikrins merginą savais kanalais.
– Ačiū, Čarli. Dėkoju, kad nukėlei šią naštą man nuo pečių, – tarė Benas.
– Jokių problemų. Lizai ji taip pat patinka, jei tau nuo to lengviau. Prieš priimdamas galutinį sprendimą, leidau jai pasikalbėti su naujoke.
Benas linktelėjo.
– Protingas sprendimas.
Liza anksčiau buvo vienintelė visu etatu dirbanti padavėja, bet vyras neseniai paliko ją su dviem vaikais. Ji dirbo papildomas pamainas, tačiau jiems prireikė antro darbuotojo, galinčio dirbti, kai Lizos nėra, ir padėti tuomet, kai daugiau lankytojų. Liza aukso vertės, todėl svarbu, kad ji galėtų dirbti su jų pasamdytu žmogumi.
– Man trūksta kojos, o ne smegenų, – kaip visada šmaikščiai atkirto draugas, turėdamas omenyje galūnę, kurios neteko po kelių misijų Irake. Paskutinės misijos metu jo koją nutraukė sprogimas pakelėje. Tačiau Čarlis niekada nesiskųsdavo, dažniau pasitelkdavo humorą, kad kitiems būtų smagu.
– Šią savaitę nevedžiau buhalterijos. Žinau, kad matematika nėra mano stiprioji pusė, todėl pamaniau paliksiąs tau, – pridūrė Čarlis.
– Taip ir žinojau, kad reikėjo negrįžti dar kelias dienas, – gailiai purtydamas galvą pasakė Benas, paskui abu nusijuokė ir Čarlis grįžo prie kepsninės.
Benas vieną gražią dieną ketino pasisamdyti buhalterį. Kol kas jis kasdien apie verslą išmokdavo šį tą naujo, o išmanyti finansus taip pat svarbu. Taigi jis tvarkė buhalteriją, darė užsakymus ir ėmėsi visko, ko reikia valdant pakelės užeigą, taip pamažu mokydamasis visų gudrybių. Vaikystėje jis nuolat čia sukiodavosi padėdamas seneliui, o paauglystėje bare susitikdavo su draugais. Laiminga pertrauka jo gyvenime užėmė svarbią vietą, nors šį tą reikėjo atnaujinti. Be to, dabar jis galėjo įvertinti, kiek darbo reikia norint sėkmingai vadovauti įmonei.
Į šį iššūkį jis galėjo nerti stačia galva, skirti jam visą dėmesį ir dėl senelio turėjo kaip įmanydamas stengtis. Beno nuostabai, einant mėnesiams jis vis labiau tuo mėgavosi. Jis visada turėdavo kuo užsiimti, o kai nieko neveikdavo bare, tvarkydavo namą, dirbdavo tėvų rančoje arba ruošdavosi kitam rodeo.
Nors būti jūrų pėstininku jam patiko, tikrasis gyvenimas turėjo savų privalumų, pamanė Benas išeidamas iš virtuvės ir stodamas prie baro. Plaunantis rankas jo žvilgsnis vėl nukrypo į naująją padavėją.
Liza, kuri taip pat dirbo pietų metu, mirktelėjo ir pamojavo jam. Benas atsakydamas linktelėjo ir atsistojo už baro, kad padėtų didėjant pietaujančiųjų miniai.
Su užsakymu priėjo Džoana. Iš arti ji atrodė dar įspūdingiau. Jis tikriausiai nekaltintų Čarlio, jei šis ją būtų pasamdęs vien dėl išvaizdos.
– Du pilstomo alaus ir vieną kolos, – pasakė ji, pažvelgė į jį rudomis akimis ir sveikindamasi virš baro ištiesė