Saldžios šnekos. Susan Mallery
Читать онлайн книгу.
virto gerokai didesniu vienu. Dabar tai buvo erdvi svetainė, apstatyta patogiais šiltų spalvų baldais, palei vieną sieną pastatytas plokščiaekranis televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Valgomasis liko nepasikeitęs. Nedidelis miegamasis šiame aukšte virto jaukiu darbo kambariu.
Namuose buvo tamsu ir šalta. Susiradusi termostatą Klerė įjungė šildymą. Keli šviestuvai kiek pagyvino vaizdą, bet nuo to namai netapo svetingesni. Turbūt jie buvo niekuo dėti. Priežastis tūnojo joje ir prisiminimuose, kurių neįmanoma atsikratyti.
Paskutinį kartą Klerė lankėsi Sietle per tėvo laidotuves. Apie jo mirtį glaustai ir oficialiai telefonu pranešė vyriškis, tikriausiai Vajatas. Klerė prisiminė, kaip susmuko ant sofos kartodama, kad mirė tėtis. Paskambinęs žmogus pasakė laidotuvių datą, laiką, šarvojimo vietą ir iškart padėjo ragelį.
Klerę tada ištiko šokas. Ji net nenutuokė, kad tėtis serga. Jai niekas nepranešė.
Žinojo, ką jie galvoja – kad ji nepajudintų piršto dėl šeimos. Kad šeima jai nerūpi. Klerė daug kartų stengėsi paaiškinti, jog tai ji buvo atstumta. Seserys galėjo likti namie, kur saugu, kur jos jautėsi mylimos. Tačiau Nikolė laikėsi kitos nuomonės. Ir labai pyko.
Klerė perbraukė delnais švelnius sofos apmušalus. Jausmas nepažįstamas. Vajatas teisus – ji šiems namams nebepriklauso. Ne, ji neišvažiuos. Nikolė ir Džesė – vienintelės jos giminaitės. Na ir kas, kad jiedvi daug metų nesikalbėjo su ja telefonu ir neatsakė į laiškus – dabar Klerė čia ir neišvažiuos, kol galų gale kaip nors iki jų prasibraus. Ir jos susitaikys.
Ji užlipo į antrą aukštą. Čia buvo trys miegamieji. Žvilgtelėjo į namų šeimininkų kambarį. Sprendžiant iš spalvų ir daiktų tvarkos drabužinėje, jame įsikūrė Nikolė. Kitame koridoriaus gale buvo dar du miegamieji ir jiems bendras vonios kambarys.
Vienas iš jų, dekoruotas pastelinėmis spalvomis, atrodė kaip tipiškas svečių kambarys su itin tvarkingai paklota lova, o kitame vyravo purpurinė spalva, sienos buvo apklijuotos reklaminiais plakatais, kampe stovėjo stalas su kompiuteriu.
Klerė įėjo į šį kambarį ir apsidairė. Kvepėjo vanile.
– Kodėl taip padarei? – paklausė garsiai. – Kodėl pakišai mane, Džese? Ar tikrai Nikolė pasiruošusi man atleisti?
Ji desperatiškai troško tikėti seserimi, bet širdį graužė abejonė. Vajatas labai įtikinamai parodė, kaip jos nemėgsta. Neteisingas svetimo žmogaus nusiteikimas užgavo širdį, bet ji stengėsi nekreipti dėmesio. Kažkaip reikės visa tai įveikti.
Nulipusi laiptais Klerė nuėjo prie pagrindinių durų. Pakeliui pastebėjo siaurus laiptus į rūsį. Ji žinojo, kas yra apačioje.
Kiekviena jos kūno ląstelė rėkte rėkė to nedaryti, tačiau nė pati nepajuto, kaip prisiartino prie laiptų ir iš lėto ėmė leistis žemyn.
Jie vedė tiesiai į rūsį. O kas, jei apačioje sumūryta siena ar įrengtos durys su užraktu, ką tada reikės daryti? Bet čia Nikolė nieko nebuvo pakeitusi. Ar tai reiškia, kad ko nors tikėjosi, ar paprasčiausiai nenorėjo vargintis?
Paėmusi už durų rankenos Klerė suabejojo.Ar ji tikrai nori ten eiti?
Kartą tėvai nusivedė trejų metų dvynes pas draugus. Naujuose draugų namuose jie lankėsi pirmą kartą. Iš pradžių viešnagė buvo nuobodi. Lietingą dieną Sietle du vaikai netvirtomis kojomis trepinėjo po namus, kurie buvo pilni suaugusiųjų.
Vienas iš svečių norėdamas užimti mergaites pasodino jas prie pianino. Nikolei netrukus pasidarė nuobodu ir ji nuėjo šalin, o Klerė lipte prilipo prie tos ilgos lentos su juodais ir baltais klavišais ir susižavėjusi klausėsi jų skleidžiamų garsų. Po pietų ji pati viena vėl atsliūkino prie pianino. Iškėlusi rankutes, vos pasiekdama klavišų kraštus maigė juos, kol pradėjo skambėti vaikiškos dainelės melodija.
Nors tada buvo visai mažutė, Klerė puikiai prisiminė aną vakarą. Atėjusi jos ieškoti mama ilgai, įdėmiai ir su nuostaba stebėjo dukrą. Paskui pasisodino ant kelių arčiau klaviatūros, kad vaikui būtų lengviau pasiekti.
Klerė nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip ji suprato, koks klavišas skleidžia kokį garsą, kaip muzika užgimsta jos viduje ir kunkuliuodama išsiveržia lauk. Tai buvo iki šiol nesuvokiama genų fondo išdaiga.
Nikolė taip pat užsiropštė motinai ant kelių, bet pianinas jos nesudomino, o kai smulkutėmis rankelėmis ėmė baladoti klavišus, pasigirdo tik nerišlus triukšmas.
Tai, kas nutiko, pakeitė viską. Po dviejų dienų Klerė pradėjo mokytis. Netrukus įsisiūbavo darbai rūsyje, buvo įrengta studija garso nepraleidžiančiomis sienomis. Pirmą kartą gyvenime dvynės tuo pat metu nedarė tų pačių dalykų. Jas išskyrė muzika ir Klerės talentas.
Ji stumtelėjusi atvėrė duris. Pamatė pianiną, kuris vaikystėje atrodė nepaprastai gražus, tiesiog tobulas. Galėjo tik spėti, kad už jį tėvai paklojo nemažą dalį santaupų. Klerei teko skambinti daugeliu puikių fortepijonų pasaulyje, bet šis instrumentas labiausiai įstrigo į atmintį.
Ji spoksojo į dulkes ant klaviatūros dangčio. Turbūt daug metų niekas prie jo neprisilietė. Reikėtų suderinti.
Nejautė jokio noro groti. Bet nuo minties, kad gali prisėsti prie šio instrumento, suspaudė krūtinę. Prisivertė giliai kvėpuoti. Ji neprivalo groti, jeigu nenori. Viskas gerai. Jai net nereikia ieškoti pasiteisinimo, norint išvengti meistriškumo pamokų. Dabar ji per visą žemyną nutolusi nuo ano pasaulio.
Kažkurioje sąmonės kertelėje šmėstelėjo panika. Klerė pamėgino ją užgniaužti. Bet panika atkakliai nesitraukė, Klerė greitais žingsniais užbėgo laiptais ten, kur saugiau. Tik atsidūrusi pirmame aukšte įstengė lengviau kvėpuoti.
Ji ignoruos pianiną, nusprendė. Įsivaizduos, kad jo apskritai nėra. Tik pasirūpins jį suderinti. Tiek laiko prie jo praleista, kad sąžinė neleido numoti ranka.
Nugalėjusi rūsyje stovinčio monstro galvoje sukeltą sąmyšį ji išėjo į lauką parsinešti iš automobilio lagaminų. Užtempusi juos laiptais į svečių kambarį nusileido virtu-vėn pasidairyti ko nors valgyti.
Namie maisto nebuvo itin daug. Radusi skardinę konservuotos sriubos užkaitė ant viryklės, kad pašiltų. Tuo metu susirado telefonų knygą ir pradėjo skambinti į ligonines, kol vienoje patvirtino, kad jos sesuo ten gydoma, ir pasisiūlė sujungti su slaugytojų postu. Klerė atsisakė ir padėjo ragelį.
Gera žinia buvo ta, kad operacija praėjo sėkmingai, nes Nikolė gulėjo paprastoje, ne intensyviosios slaugos palatoje. O bloga, pasak Vajato, jog ji net nenujautė, kad Klerė atvažiavo, ir visai nesiveržė susitikti. Negi ji veltui trenkėsi tokį kelią?
Iš įpratimo patikrinusi mobilųjį telefoną rado dvi žinutes nuo Lizos. Nusprendusi, kad šiuo metu vadybininkė negali pasakyti nieko, ką ji norėtų žinoti, Klerė ramia sąžine jas ištrynė net neskaičiusi.
Atsistojusi prie kriauklės ji suvalgė sriubą tiesiai iš puodo, stebeilydama į nedidelį aptvertą užpakalinį kiemą.
Klerė žinojo, kada santykiai su Nikole pradėjo krypti į blogąją pusę. Suvokė, kur šuo pakastas. Tai kodėl negalėtų jų pataisyti?
Ar tai svarbu? Dabar ji čia.Atvyko ir yra ryžtingai nusiteikusi padaryti viską, kad Nikolė ir Džesė vėl taptų jos gyvenimo dalimi. Nesvarbu, ką seserys pasakė ar padarė, joms nepavyks jos atsikratyti. Klerė buvo nusiteikusi priversti tas užsispyrėles ją pamilti ir pati troško jas mylėti. Vis dėlto Nikolė ir Džesė yra jos šeima, o tai svarbiausia.
Nikolė iš visų jėgų stengėsi nejudėti. Skaudėjo. Skausmą slopino naujausi šiuolaikinės farmacijos stebuklai, tačiau jis nesitraukė, tykojo netoliese ir grasino vėl pulti. Nepaisydama karščiavimo, ji šlovino žmogų, sugalvojusį lovą, reguliuojamą mygtuko spustelėjimu. Galėtų gulėti