Saldūs rūpesčiai. Susan Mallery
Читать онлайн книгу.
į pasimatymą su daugybe vaikinų?
– Žinoma. Tai visai nesunku. Jų visur pilna. – Jai nė kiek nerūpėjo juos sudominti. Juo labiau nenorėjo būti su kuriuo nors iš jų ilgesnį laiką.
Pasirodė padavėjas. Džesei net palengvėjo. Kalbos apie jos asmeninį gyvenimą slėgė, Matas galėjo pamanyti, kad ji…
Kokia? Ištvirkusi? Argi ne taip apie ją sako sesuo? Liepusi sau negalvoti apie Nikolę Džesė atsivertė valgiaraštį.
Matas palaukė, kol ji užsisakys, tada pateikė savo užsakymą, įskaitant ir taurę vyno.
– Tikrai puiku, – pagyrė jį Džesė, kai jie liko vieni. – Taurė vyno – geras pasirinkimas. Kada nors galėtume nueiti į „Chateau St. Michelle“ vyninę. Jie rengia degustacijas. Turi išmokti elgtis snobiškai.
Matas nusijuokė.
– Nori, kad tapčiau snobu?
– Niekada negali žinoti, kada tai pravers.
Padavėjas atnešė gėrimus. Džesė pamaišė arbatą su ledukais.
– Tu smarkiai pasikeitei. Kaip tau tai patinka?
– Neturėtum versti manęs kalbėti apie jausmus. Tai suprastų tik vyras.
– Geras atsakymas.
– Ar iš manęs šaipaisi?
– Gal šiek tiek.
– Tada kaip nors ištversiu.
Mato balse nuskambėjo ramus pasitikėjimas, kurio Džesė anksčiau nebuvo girdėjusi. Tai atitiko jo laikyseną ir tai, kaip jis žvelgė jai tiesiai į akis.
Neatitraukdamas žvilgsnio jis paklausė:
– Gal papasakosi apie save? Žinau, kad iš tikrųjų nesi gyvenimo būdo vadybininkė. Tai kas gi tu esi ir ką veiki, kai nekalbini manęs eiti apsipirkti?
Na, bent jau nereikės kalbėti apie asmeninį gyvenimą, pagalvojo Džesė suraukusi nosį. Nors ir kita jos gyvenimo pusė – ne geresnė.
– Nėra ką čia pasakoti. Dirbu kepykloje, kuri priklauso mudviem su seserimi. Aišku, aš savo turtu negaliu disponuoti, kol sueis dvidešimt penkeri. Man nelabai patinka ten dirbti, bet daugiausia dėl to, kad riejamės su Nikole, nei dėl ko kito.
– Dėl ko nesutariate?
Džesė susimąstė, ką jam pasakyti.
– Turiu dar vieną seserį. Klerę. Ji garsi pianistė. Buvau neseniai gimusi, kai ji išvažiavo į gastroles po pasaulį, todėl beveik jos nepažįstu. Kai man buvo šešeri, mama išvyko gyventi su Klere, palikusi Nikolei mane auginti. Tėvas nelabai kišosi į mūsų gyvenimą. Sako, aš buvau tikras vijurkas. Nikolė tvirtina, kad aš jai tik kraują gadinau, o man atrodo, jog ji didžiausia bjaurybė visuose Vakaruose. Kad ir dėl kepyklos. Maldavau jos atiduoti mano dalį pinigais, kad galėčiau išvykti, bet ji nesutinka.
– Ką darytum su pinigais?
– Net neįsivaizduoju.
– Gal todėl ji tau jų ir neduoda.
Džesė nusišypsojo.
– Jeigu nori pasirodyti labai protingas, mums verčiau apie tai nesikalbėti.
– Atsiprašau.
– Nieko tokio. Užteks apie mane. Sakei, kad gyveni su mama. O kur tėvas? Ar jie išsiskyrę?
– Ne, niekada nebuvo susituokę. Mama išvis apie jį nekalba. Visą laiką mudu gyvenome dviese. Kai buvau mažas, ji labai sunkiai dirbo. Pinigų buvo striuka. Ji labai stengėsi dėl manęs.
Jai pasidarė baugu, tačiau nutarė nedaryti skubotų išvadų, kol visko nežino.
– Regis, tavo mama miela.
– Taip ir yra. Ji nesinervino, kad aš įnikęs į kompiuterius. Niekada negraužė manęs, neragino eiti į lauką, nesirūpino, jog neturiu draugų. Sakydavo, kad užaugęs būsiu tuo, kam esu gimęs, ir neverta jaudintis, jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip norėtųsi.
– Jai gerai, – tarė Džesė.
– Kai buvau penkiolikos, baisiai nusivyliau žaidimu, kurį žaidžiau kompiuteriu. Įsibroviau į sistemą, nulaužiau apsaugos kodą ir perdariau žaidimą. Tada naują versiją pateikiau žaidimo savininkams. Jie pripažino mano autorystę ir iš manęs jį nupirko. Pagaliau turėjome pinigų.
Džesė spoksojo į jį.
– Tau, penkiolikmečiui, buvo suteiktos autoriaus teisės?
Matas linktelėjo.
– Daug gauni už tą žaidimą?
– Kelis milijonus per metus.
Jeigu būtų gėrusi arbatą, Džesė būtų paspringusi.
– Tai tu turtingas?
– Tikriausiai. Nesuku dėl to galvos.
– Esi turtingas, o nešiojiesi rašiklių dėklą?
– Pamiršk tai. Juk sakiau, kad išmečiau.
– Tu turtingas. – Džesė niekaip negalėjo atsipeikėti.
– Na ir kas? Argi tai ką nors keičia?
Tai keitė viską, bet apie tai, kad moterys gali trokšti tik jo turtų, bus galima pasikalbėti ir vėliau. Džesė nusikvatojo.
– Dabar jau aišku, kas mokės už pietus.
3
Dabartis…
Džesė nusprendė kuo greičiau susitikti su tais, nuo kurių kadaise pabėgo. Tai buvo tas pats, kas šokti į gilų šaltą baseiną. Iš netikėtumo užgniaužia kvapą, bet greitai praeina. Stengdamasi išmesti iš galvos pokalbį su Matu, nekreipdama dėmesio į smarkų širdies plakimą ir laviną prisiminimų, užplūdusių sąmonę, ji, pasitikėdama navigacijos sistema, nuvažiavo ieškoti namo kitu nežinomu adresu.
Čia nebuvo ištaigingų vartų, bet dydžiu jis nenusileido ką tik aplankytam. Ne architektūros šedevras, o neaiškaus stiliaus dviejų aukštų statinys, išdidžiai siunčiantis ženklus, kokia šeima čia gyvena.
Erdviame dengtame priebutyje stovėjo triratukas, mėtėsi keli žaislai, priešais garažą stovėjo šeiminis kelioninis automobilis. Ant durų kabėjo dekoratyvinis vainikėlis, tai privertė Džesę suabejoti, ar atvyko teisingu adresu. Anksčiau Nikolė nemėgo jokių vainikėlių. Gal pasikeitė?
Džesė pamėgino tai įsivaizduoti, bet nepajėgė. Vis dėlto per penkerius metus, kol jos čia nebuvo, sesuo ne tik ištekėjo, – Džesė nebuvo pakviesta į vestuves, – bet sugebėjo susilaukti sūnaus ir dvynių dukryčių. Ši naujiena pasiekė per seserį Klerę, Nikolės dvynę, kurios Džesė taip ir neturėjo progos geriau pažinti.
Pasistačiusi automobilį gatvėje ji ištraukė iš rankinės dar vieną pluoštą nuotraukų. Įtikinti Nikolę, kas iš tiesų yra Geibo tėvas, buvo taip pat svarbu kaip ir Matą, nors visai dėl kitų priežasčių.
Išlipusi iš automobilio Džesė patraukė link paradinių durų. Priėjusi sustojo ir susikūprino. Užplūdo jausmai, kurių manė jau atsikračiusi. Balsai iš praeities tvirtino, kad ji nevykėlė, šiurkšti klaida.
– Liaukis! – garsiai sudraudė save stovėdama prie laiptelių. – Aš jau nebe tokia, kokia buvau.
Tikra tiesa. Ji suaugo ir pasikeitė. Tapo pareiginga vieniša motina ir puikiai sugeba gyventi savarankiškai. Džesei išvykstant Nikolė tvirtino, kad po kelių savaičių ji šliaužte paršliauš atgal. Džesė neparšliaužė.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст