Geležies riteris. Julie Kagawa
Читать онлайн книгу.
prisilietimo šis subyrėjo.
– Jeigu ir yra, – burbtelėjau, – tai greitai nebebus.
Pakas metė į mane žvilgsnį, neatrodė įtikintas.
– Nežinau, ledo berniuk. Dabar turėtume elgtis taikiai. Ką pasakytų Megana, jeigu nudobtume vieną iš jos valdinių?
– Megana karalienė. – Žengiau po sutręšusia šaka, nustumdamas ją šalin kardu. – Kaip ir visi kiti, ji žino, kokios yra taisyklės. Pagal įstatymą, nė vienas geležies fėjūnas neturi teisės įžengti į Laukmiškį be Vasaros arba Žiemos rūmų sutikimo. Jeigu kas nors tai išsiaiškintų, nuspręstų, kad sulaužyta sutartis, o blogiausiu atveju netgi palaikytų karo veiksmu. – Iškėliau kardą ir užsimojęs kirtau per pageltusių ir nudžiūvusių vijoklių, kurie atsidavė puvėsiais, kasas. – Jeigu čia yra koks geležies fėjūnas, geriau jau mums jį surasti nei Vasaros arba Žiemos rūmų žvalgams.
– Tikrai? O kas tada? Mandagiai paprašysime jo keliauti namo? O jeigu jis mūsų nepaklausys?
Abejingai pažvelgiau į jį.
Pakas krūptelėjo.
– Tiesa. – Jis atsiduso. – Pamiršau, su kuo kalbu. Ką gi, ledo berniuk, tada vesk pirmyn.
Brovėmės gilyn į mišką, sekdami džiūstančių augalų pėdsaku, kol miškas pradėjo retėti ir galiausiai atsivėrė siauras uolėtas tarpeklis. Čia medžiai buvo pajuodę ir negyvi, oras dvokė kažkokiais nuodais ir nešvara. Po akimirkos supratau kodėl.
Į medį atsirėmęs sėdėjo geležies riteris, jo šarvai spindėjo saulėje.
Stabtelėjau, o pirštai dar stipriau sugniaužė kardo rankeną. Turėjau sau priminti, kad riteriai mums jau nebe priešai, nes tarnauja Geležies karalienei ir laikosi tos pačios taikos sutarties kaip ir kiti rūmai. Be to, šis tikrai jau nebekėlė mums jokios grėsmės. Jo krūtinės šarvas buvo pradurtas, apačioje telkšojo tamsaus, aliejingo kraujo klanas. Smakras buvo bejėgiškai nusviręs ant krūtinės, tačiau mums priėjus riteris atsimerkė ir pakėlė galvą. Kraujas sruveno pro lūpų kamputį.
– Prince… Ašai? – Jis kelis kartus sumirksėjo, tarsi abejodamas savo paties akimis. – Ką jūs čia veikiate?
– To paties galėčiau paklausti tavęs. – Nesiartinau prie sužeisto kario, stovėjau per kelis metrus nuo jo, gniauždamas kardą. – Jūsiškiams draudžiama čia būti. Kodėl tu ne Geležies karalystėje ir negini savo karalienės?
– Karalienė. – Riteris išplėtė akis ir iškėlė ranką. – Jūs… jūs turite perspėti karalienę…
Dviem dideliais žingsniais prišokau prie riterio ir palinkau virš jo.
– Kas nutiko Meganai? – griežtai paklausiau. – Apie ką ją perspėti?
– Kai kas… bandė pasikėsinti į jos gyvybę, – sušnabždėjo riteris, o mano širdis suledėjo iš baimės ir įsiūčio. – Užpuolikai… įsmuko į pilį… ir mėgino prasibrauti prie karalienės. Mums pavyko priversti juos atsitraukti, sekėme paskui iki šios vietos, bet jų buvo daugiau… nei iš pradžių manėme. Jie išžudė visą mano būrį… – Riteris uždusęs nutilo ir stengėsi įkvėpti oro. Buvo aišku, kad tai paskutinės jo gyvenimo akimirkos, todėl atsiklaupiau norėdamas geriau jį girdėti, nekreipdamas dėmesio, jog atsidūrus taip arti geležies fėjūno mane pradėjo pykinti. – Turite… perspėti ją… – maldaudamas tarė jis dar kartą.
– Kur jie dabar? – tyliai paklausiau.
Riteris mostelėjo link kalvos, atgal į mišką.
– Jų stovykla… ant ežero kranto, – sušnabždėjo. – Šalia bokšto…
– Žinau tą vietą, – įsiterpė Pakas, kuris stovėjo už kelių žingsnių nuo geležies riterio. – Kadaise tame bokšte, menėje pačiame viršuje, gyveno moteris pašėlusiai ilgais plaukais, bet dabar ten tuščia.
– Prašau… – Mirštantis riteris pakėlė į mane akis ir iš visų jėgų stengėsi ištarti paskutinius žodžius. – Nueikite pas mūsų karalienę. Pasakykite jai… mes… susimovėme… – Tada jo akys persivertė akiduobėse ir jis krito veidu žemyn.
Atsistojau ir per žingsnį atsitraukiau nuo mirusio geležies riterio. Įsikišęs durklą atgal į makštį Pakas žengė prie manęs, įtartinai žvelgdamas į geležies fėjūną.
– Ką dabar darysime, prince? Ar trauksime į Geležies rūmus?
– Aš negaliu. – Nusivylimas grūmėsi su lediniu įniršiu, aš taip stipriai sugniaužiau kardą, kad pajutau, kaip jis aštriai įsirėžia į delną. – Man uždrausta kelti koją į Geležies karalystę. Juk todėl mes čia ir esame, ar ne? O gal jau pamiršai?
– Nesidirgink, ledo berniuk. – Kvailai šypsodamasis Pakas susinėrė rankas. – Dar ne viskas prarasta. Galiu pasiversti varnu, nuskristi atgal ir perspėti…
– Nebūk kvailas, Šaunusis Robinai, – nežinia iš kur pasirodęs nutraukė jį Grimalkinas ir užšoko ant akmens. – Tu neturi nei amuleto, nei jokios apsaugos nuo tos karalystės kerų. Mirsi nespėjęs nė priartėti prie Geležies karalienės.
Pakas prunkštelėjo.
– Galėtum bent truputį manimi pasitikėti, pūkuotasis drauguži. Čia juk aš. Ar jau pamiršai, su kuo kalbi?
– Pamirščiau, jei tai būtų įmanoma.
– Pakaks! – Šaltai nužvelgiau juos abu. Grimalkinas nusižiovavo, tačiau bent jau Pakas atrodė mažumėlę kamuojamas kaltės. Nusivylimas ir pyktis kunkuliavo manyje – kaip bjauru, kad negaliu būti su Megana, kad esu priverstas laikytis per atstumą. Tačiau nesėdėsiu rankų sudėjęs. – Meganai vis dar gresia pavojus, – kalbėjau toliau spoksodamas į kalvą. – O užpuolikai netoliese. Jeigu negaliu grįžti jos perspėti, tai pasirūpinsiu, kad nebeliktų šios grėsmės.
Pakas sumirksėjo, bet neatrodė pernelyg nustebęs.
– Aha, tikėjausi, kad šitaip sumanysi. – Jis atsiduso. – O aš jokiu būdu negaliu leisti tau linksmintis vienam. Bet tu, ledo berniuk, hm, juk girdėjai, kad jie patiesė visą būrį geležies riterių? – Jis nužvelgė mirusį fėjūną ir suraukė nosį. – Aš, aišku, netvirtinu, kad neturėtume to daryti, tačiau kas bus, jei susidursime su visa armija?
Nervingai nusišypsojau.
– Tada iki pasibaigiant dienai kris labai daug karių, – pasakiau tyliai ir pasukau tolyn nuo tarpeklio.
ANT EŽERO KRANTO stūksojo laibas persikreipęs bokštas su apsamanojusiomis chimeromis ir išblukusiu mėlynu stogu – toks didelis ir išdidus, gerai matomas virš medžių. Prie jo, slėpdamiesi tarp aptrupėjusių akmenų nuolaužų, aplink rusenantį laužą sukinėjosi keli sidhių riteriai, nenujausdami, kad mudu su Paku slepiamės čia pat, medžių šešėliuose. Riteriai vilkėjo įprastus juodus šarvus, kurių ilgi smailūs antpečiai kyšojo lyg gigantiški spygliai. Kadaise nuožmūs ir išdidūs jų veidai po šalmais dabar atrodė sunykę, kažkokie ligoti, kūnai apanglėję ir apirę, juose žiojėjo atviros žaizdos, blyksinčioje laužo šviesoje buvo matyti pliki kaulai. Kai kurie riteriai buvo be nosių, kiti turėjo tik po vieną sveiką akį. Pakilus vėjeliui mus pasiekė apsvilusių, pūvančių kūnų tvaikas ir užliejo jusles. Pakas užgniaužė kosulį.
– Spygliuotieji riteriai, – burbtelėjo jis keldamas ranką prie nosies. – Ką, po galais, jie čia daro? Maniau, per paskutinį karą visi buvo išžudyti.
– Akivaizdu, kad keli užsiliko. – Aš abejingai žvalgiausi po stovyklą. Kadaise spygliuotieji riteriai priklausė mano broliui