Kita moteris. Trish Morey
Читать онлайн книгу.
šniokšti ausyse, o karštis užliejo vidurius. Šiuo metu pyktis kunkuliavo jame it lava, ieškodama kelio išsiveržti, lava, pasiruošusi jį suplėšyti į gabalus, kaip besiveržiantis ugnikalnis.
Nes atsitiko neįmanomas dalykas.
Protu nesuvokiama!
Kas nors brangiai sumokės už šį idiotišką spektaklį!
Antras skyrius
Drebančia ranka Andžė padėjo telefono ragelį, jos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. O ko ji, tiesą sakant, tikėjosi? Nejaugi manė, kad išgirdęs apie jos nėštumą jis džiaugsmingai suplos delnais, tarsi būtų įvykęs stebuklas?
Vargu. Andžė liūdnai šyptelėjo, atbula ranka nusišluostė nuo skruostų ašaras ir išsišnypštė nosį į popierinę nosinaitę. Reikėjo pripažinti, kad būsimasis tėvelis nelabai apsidžiaugė išgirdęs naujieną. Toli gražu.
Akivaizdu, jog buvo beprarandantis kantrybę. Be abejonės, kiekvienas pagalvotų, kad ji pati kalta.
Andžė priglaudė delną prie kol kas dar plokščio savo pilvuko ir sunkiai atsiduso. Dievas mato, ji ne taip jau labai norėjo turėti vaikų ir sutiko atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūrą tik dėl Šeino, kuris beprotiškai troško sūnaus, o galop paaiškėjo, kad tas vaikas bus ne jo.
Gal iš tikrųjų ji dėl to kalta?
Nenormalu, – nuolat kartojo jai Šeinas. – Tikra moteris privalo norėti vaikų.
Andžei atrodė, kad jis tyčia kalba užgaulius žodžius, kai jie net neišvyko atostogų stengdamiesi sutaupyti pinigų procedūroms apmokėti. Galiausiai Šeinui pavyko gauti vietą ir nuolaidą pačioje geriausioje Australijoje Karmaiklo klinikoje, atliekančioje dirbtinį apvaisinimą.
Bet jis ir toliau nesiliovė užgauliojęs Andžės. Visą laiką kartojo: Tikrai moteriai nereikia dirbtinio apvaisinimo, kad pastotų.
Ir štai dabar, kai visos procedūros buvo sėkmingai atliktos ir ji pastojo, kai atrodė, jog Šeinas pagaliau turės vaiką, kurio beprotiškai troško, paskambino iš klinikos ir pranešė apie siaubingą klaidą. Ji vėl susimovė.
Tikrai moteriai nepadoru lauktis svetimo vyro kūdikio. Tikra moteris turi sutikti su kilniu klinikos pasiūlymu nemokamai ištaisyti padėtį.
Galbūt Šeinas teisus.
Gal aukštesnės jėgos baudžia už tai, jog ji nėra tikra moteris. Verčia kentėti dėl kūdikio, kurio ji nenorėjo, kuris net ne jos, ir, kaip išraiškingai pareiškė Šeinas, vien dėl to, kad jai neužtenka jėgų visa tai ištaisyti.
Ištaisyti…
Pasiklausius Šeino atrodo, jog tai padaryti visai paprasta – tarsi išrauti ridikėlį iš lysvės arba išmesti į šiukšlyną senus drabužius. Tačiau tai ne lysvė ir ne senų drabužių krepšys. Ji savyje nešiojasi ne senų drabužių krepšį. Nori to ar nenori, jos pilve auga mažas žmogutis. Nauja gyvybė. Kažkieno kito vaikas.
Nejaugi po visų tų tyrimų, injekcijų, gydytojų apžiūrų, kitaip sakant, po atkaklių klinikos pastangų, kad ji pastotų, jie dabar mano galintys viską pradėti iš naujo ir atlikti geriau?
Tai neįmanoma.
Be to, Andžė buvo įsitikinusi, kad neturi teisės viena nuspręsti, kaip pasielgti. Be jos, ši klaida palietė dar vieną sutuoktinių porą, kuri visa širdimi ir siela prisidėjo prie naujos gyvybės užuomazgos. Nors dabar šis kūdikis teisiškai nėra jų, kad ir kas atsitiko, kad ir ką jie nuspręstų, turi teisę bent jau žinoti apie šio kūdikio egzistavimą.
Ji stipriai užsimerkė ir pirštais sugniaužė džinsinių šortų audinį. Vargšas kūdikis, kaip jam šovė į galvą iš visų žmonių pasirinkti moterį, kuri niekada iš tikro nenorėjo vaiko, moterį, sutikusią pastoti tik iš baimės, kad gali suirti jos santuoka.
Kas per pokštas!
Atleisk, mažyli. Netrukus mes susitiksime su tavo tėveliu. Gal net ir su tavo mama. Esu tikra, jie apsidžiaugs, kad tu gimsi.
O jeigu ne?
Pagalvojus apie šiandieninį pokalbį telefonu Andžės skruostu nuriedėjo ašara. Ji prisiminė piktą, smerkiamą vyro balsą, lyg ji būtų kalta dėl jį ištikusios baisios nelaimės. Kita vertus, dabar jis tikriausiai jaučiasi tarsi atėjus pasaulio pabaigai. Ji pati taip ir jautėsi. Patyrė šoką. Nepatikėjo. Paskui užplūdo sumaištis supratus, kad medicinos įstaigoje, kurios pagrindinė užduotis – suteikti žmonėms laimę, o ne paversti jų gyvenimą košmaru, įvyko klaida.
O kaip tai paveikė Šeiną, geriau neprisiminti. Pirmiausia jis pareiškė, kad Andžė užtraukė jam gėdą. Per akimirką jo apstulbimas virto tokiu įsiūčiu, kad net sunku apsakyti žodžiais. Jis tūžo, jog kūdikis, kuriuo visą mėnesį gyrėsi giminaičiams ir draugams, pasirodė esąs visai ne jo. Liejo įtūžį ant klinikos, kam sujaukė jo planus. O paskui vėl puolė Andžę, nes ši, nepaklusdama jo reikalavimui ir klinikos pasiūlymui, kategoriškai atsisakė daryti abortą.
O taip! Ji puikiausiai suprato, koks priblokštas dabar turėtų būti ponas Pirelis. Andžė laukė, kada jis susierzinęs šaižiu balsu pasakys, kad nenori nieko žinoti apie jokį vaiką, ir numes ragelį.
Bet užuot taip ir padaręs, ponas Pirelis sutiko rytoj su ja susitikti. Šiuo metu ji tik tiek galėjo padaryti dėl mažo kūdikėlio, augančio jos pilve – suteikti progą pabūti šalia jo tikrųjų tėvų, žmonių, kurie iškentė dirbtinio apvaisinimo kančias ir turi visą teisę į savo kūdikį.
Už lango sustojo mašina. Andžė pažvelgė į laikrodį ant sienos virš galvos. Buvo beveik šešta valanda vakaro, Šeinas jau grįžo iš liejyklos, o ji dar neparuošė vakarienės, – šmėstelėjo baiminga mintis.
Bet tuoj pat prisiminė ir širdį persmelkė aštrus skausmas.
Šeinas nebepareis.
Jis paliko ją.
Darling Harboro krantinė buvo perpildyta turistų ir poilsiautojų, kurie fotografavosi ir valgė ledus. Gatvės akrobatams ir muzikantams sunkiai sekėsi rasti laisvą vietą savo pasirodymams. Kirai klykė virš galvų ir po kojomis, grumdamiesi dėl duonos trupinių, o iš atnaujinto burlaivio į prieplauką pasipylė daugybė džiūgaujančių turistų.
Dominykas stovėjo šalia Simonos ir įsitempęs laukė, kada pasirodys ta moteris. Jautėsi nejaukiai. Jo nuomone, vieta, kurią susitikimui parinko Simona, per daug triukšminga, jam labiau būtų patikusi ramesnė, kita vertus, minia turėjo savotiško žavesio. Jauskitės laisvai, – patarė jam Simona. – Jūs susitinkate neutralioje teritorijoje, ne savo kabinete, ji neturės progos suvokti, koks esate turtingas.
Kas tiesa, tai tiesa. Tereikia įžengti į jo bendrovei priklausančio administracinio pastato marmuru išklotą vestibiulį ir iškart aišku, kad patekai į turtingo žmogaus karalystę. Ponia Kameron gali apsimesti, jog elgiasi kilniai, bet Dominykas tuo nepatikės. Nėra reikalo pasiduoti jos vilionėms.
Simona turi pranašumų, pripažino jis, druska ir kukurūzų spragėsiais persmelktame ore užuodęs jos brangių kvepalų dvelksmą. Jos mėgstamiausi kvepalai, prisiminė Dominykas, jis padovanojo jai juos per Kalėdas. Simonai jie tiko. Gundantis išpuoselėtos ir dalykiškos moters kvapas. Kaip tik toks iš tikrųjų ir tiko jo sekretorei.
Gerai pagalvojus, Simona teisingai padarė parinkusi susitikimui šią vietą, nusprendė jis ir nusivilkęs švarką užsimetė ant peties. Dabar įtakingas investuotojas ir rinkos strategas Dominykas Pirelis neišsiskiria iš minios, jis panašus į klerką, trumpam ištrūkusį iš kontoros.
Tik tiek, kad jis atėjo susitikti su moterimi, kuri laukiasi jo vaiko.
Dominykui prailgo laukti. Žvilgtelėjęs į platininį Tag Heuer laikrodį pamatė, kad moteris vėluoja.
– Kaip