Kai meilė atima protą. Victoria Dahl
Читать онлайн книгу.
palengvėjimu atsiduso. Tomo kvailumas pavertė ją paranojiška baile. Nors greičiausiai tiesa ta, kad paranojike Kloją pavertė dvidešimt keturias valandas per parą persekiojanti geltonoji spauda, bet dabar ji visai nenusiteikusi pripažinti teisybės.
Ji mėgavosi, kad saloje jos niekas neatpažįsta, todėl kilstelėjo smakrą, apsimetė, jog nejaučia stingdančio kondicionieriaus šalčio ir klestelėjo prie artimiausio staliuko. Žingsnelis po žingsnelio ji pradeda naują gyvenimą. Kai viskas baigsis, Kloja persidažys plaukus, nusipirks naują butą ir toliau gyvens nė neprisimindama, kad ją kadaise vadino nuotaka siaubūne.
O dabar būtų gerai ko nors išgerti nesidairant per petį, ar kas nors nestebi. Žingsnelis po žingsnelio.
Maksas ant smėlio įkūrė krosnelę ir žarstė įkaitusias anglis, stengdamasis nekreipti dėmesio į nepaliaujamą bangų mūšą.
– Ei! – iš verandos šūktelėjo Eliotas. – Ar tikrai nenori, kad tai padaryčiau aš?
– Ne, aš pats, – sušuko jis broliui.
Eliotas gyvena dangoraižyje, Vašingtone. Ir turbūt nė nenutuokia, kad vėjas gali išblaškyti ugnį. Jeigu patikėtų krosnelę broliui, vis tiek stovėtų verandoje susinėręs rankas ant krūtinės ir spoksotų, ar jis tikrai neleidžia ugniai pernelyg įsisiautėti. Kur kas lengviau viską padaryti pačiam.
– Kaip žinai, – už nugaros išgirdo Elioto balsą. – Aš bent jau pasirūpinau alumi.
Eliotas padavė jam šaltutėlį „Corona“ butelį ir atsistojo taip arti krosnelės, kad Maksui pasidarė neramu. Jis žengtelėjo arčiau brolio, ir šis atsitraukė nuo ugnies. Sukandęs dantis Eliotas stebėjo bangas. Viešpatie, Maksas tikriausiai jaučiasi prastai. Jis pamankštino pečius ir nutaisė reikšmingą šypseną.
– Klausyk, – plekštelėjo jis broliui per petį, – saloje irgi yra moterų.
Bet Eliotas tik dar labiau suraukė kaktą.
– Tu geriau nusimanai apie pašėlusius atostogų romanus.
– Hmm, – numykė Maksas ir suprato, kad tai, ką apie jį galvoja žmonės, neatitinka tikrovės. Jis nėra nerūpestingas malonumų ieškotojas ir nuotykių mėgėjas. O pašėlusios moterys? Čia jau arčiau tiesos. – O aš maniau, kad nori įplieksti šiek tiek ugnies asmeniniame gyvenime.
– Paskutinė moteris, su kuria susitikinėjai, tikrai įplieskė žiežirbų tavo gyvenime. – Eliotas pagaliau šyptelėjo.
– Neprimink, – sumurmėjo Maksas.
– Koks buvo jos vardas? – plačiai šypsodamasis paklausė Eliotas.
– Ženevjeva.
– Taip – liūdnai pagarsėjusi Ženevjeva Bjanka. Ji…
– Ei, – pertraukė Maksas, – juk kalbame apie tave!
– Nematau prasmės. Tavo gyvenimas kur kas įdomesnis ir visada toks buvo.
– Sumautas maras dar įdomesnis, – tarė Maksas ir išgirdo brolį kvatojant.
Makso meilės nuotykius vadinti „įdomiais“ – pernelyg paprasta. Jo problemos su moterimis prasidėjo visai atsitiktinai. Jis buvo linkęs viskuo ir visais rūpintis. Išsiaiškinti visas problemas. Makso neurozės priežastis aiški: jųdviejų su Eliotu tėvas buvo nepareigingas savanaudis šunsnukis, kuriam rūpėjo tik jis pats. Maksas buvo vyriausias vaikas, todėl pats ėmėsi tėvo vaidmens. Jo atsakomybės jausmas įsišaknijęs kur kas giliau nei kitų jo bendraamžių, jis trokšta padėti žmonėms. Ką jau kalbėti apie moteris, pakliuvusias į nelaimę…
Kai Maksui suėjo šešiolika, jo gyvenimas pavirto katastrofa. Visi manė, kad jį traukia tik blogos mergaitės. O iš tikrųjų jis pats traukia tokias merginas ir negali atsakyti į bėdą patekusiam žmogui.
Prieš devynis mėnesius prasidėjo etapas „po Ženevjevos“, ir Maksas davė sau celibato įžadą. Daugiau jokių moterų, nesvarbu, kokios pažeidžiamos ir vargšės jos būtų! Maksas buvo nusiteikęs ryžtingai. Nuo tada jis gyvena kaip atsiskyrėlis ir mėgaujasi kiekviena tokio gyvenimo akimirka. Tiesą sakant, Maksas norėtų apsikeisti vietomis su Eliotu. Eliotas turi ramų butą. Jo biure pilna dokumentų, knygų ir kompiuterių. Ir jokių dramų. Eliotas, žinoma, tuo niekada nepatikėtų, tačiau Maksas net nemirktelėjęs apsimainytų su juo vietomis. Tegul dorojasi su pašėlusiomis, po pasaulį besiblaškančiomis turtingomis paveldėtojomis, tokiomis kaip Ženevjeva. O Maksas gyventų tarsi vienuolis, kuriam vis dėlto malonu stebėti paplūdimiu artėjančias dvi moteris.
– Žiūrėk, – sušnibždėjo jis, – ten moterys.
Kol Eliotas jas apžiūrinėjo, Maksas gurkštelėjo alaus ir pažarstė anglis. Moterys taip pat juos pastebėjo ir atsisukusios nusišypsojo – tada ir Maksas įdėmiau jas nužvelgė. Abi buvo bemaž vienodo ūgio, maždaug metro septyniasdešimties, bet panašumai čia ir baigėsi. Blondinės plaukai vilnijo bangomis, ji buvo subtilių bruožų. Brunetės figūra atrodė kur kas moteriškesnė, ji panėšėjo į Džindžerės ir Merės Anos iš televizijos serialo „Giligano sala“ hibridą. Būdamas paauglys Maksas dažnai apie jas fantazuodavo, ir dabar ši moteris iš karto patraukė jo dėmesį.
„Ji tikrai tavęs nedomina“, – griežtai patikino jis save. Tada pasisuko į krosnelę ir čiupo pakelį dešrainių, kad turėtų ką veikti. Jam tik ir trūksta atostogų romano!
Tačiau pro šoną vis tiek matė vėjo gairinamus merginos plaukus ir siūbuojančius klubus. Toji brunetė atrodo tokia rami, o ramybės Maksas trokšta taip, kaip piratas lobio. Vyrui, kuris prisiekė gyventi be moterų, sumanymas trenktis į salą nėra vykęs.
3
Dženė čiupo iš krūvos dar vieną akmenį, padėjo į ratą, kurį dėliojo aplink laužą, ir sunerimusi dėbtelėjo į kaimyninę vilą.
– Jis nenuleidžia nuo tavęs akių, – sušnabždėjo ji Klojai.
– Ne, tikriausiai jis stebi tave, – susiraukusi tarė draugė. – O aš maniau, kad norėjai mane su juo supiršti.
Kloja rieškučiomis pasėmė smėlio ir stebėjo, kaip jis palengva slysta pro pirštus.
– Aha, bet jis įtartinas.
– Patrauklus vyriškis atkreipia į mane dėmesį? Tu teisi, ir man kiltų įtarimas.
Dženė sužvairavo.
– Užsičiaupk.
Kloja vėl pasėmė smėlio ir dar rūsčiau suraukė antakius.
– Ar tau čia smagu?
– Ką? – Kloja žvilgtelėjo į draugę ir jos veido raumenys kiek atsipalaidavo. – Nekreipk dėmesio, man tikrai smagu! Čia nuostabu.
– Ar bent kiek atsipalaidavai? Tikėjausi, kad vėl pasijusime kaip linksmybių miestelyje, supranti?
Kloja nusijuokė, tačiau Dženė iškart pasigailėjo užsiminusi apie linksmybių miestelį.
– Linksmybių miestelis! Viešpatie, neatsimenu, kada paskutinį kartą apie jį girdėjau! Visai nesusitinkame su Ana. Gal reikėjo ir ją čia atsitempti?
– Hmm, – kuo abejingiau numykė Dženė, gailėdamasi, kad laiku neprikando liežuvio ir leptelėjo apie Aną Fenton. – Žinai, ji daug dirba. Ir aš retai ją matau.
– Galėtų ištrūkti iš darbo, jei tik norėtų. Juk tas prakeiktas viešbučių tinklas priklauso jos tėvui.
– Aha, – Dženė jautė, kaip melo voratinklis vis tankiau raizgosi aplink širdį ir darosi sunku kvėpuoti. Ji papurtė galvą tikėdamasi šitaip nusikratyti