Tik kelios paslaptys. Wendy S. Marcus
Читать онлайн книгу.
giliai įkvėpė. Tada iki galo iškvėpė.
Viešpats skiria tiek, kiek galim panešti. Sumurmėjusi jau dešimt metų kalbamą maldelę, Roksė atsišliejo nugara į sieną ir pagalvojo, kad Jis jos neįvertina.
Visada, kai ji manydavo, jog blogiau būti nebegali, kaip tik tai ir atsitikdavo. Įkišusi ranką į kišenę, ji užčiuopė tris dėžutes su demerolio ampulėmis. Sutvarkys bent jau šį reikalą, kol jo dar niekas neišaiškino.
Roksė tuo neabejojo, bet priėjusi prie slaugytojų posto, įrengto vidury H formos skyriaus, sustingo. Kodėl Viktorija taip anksti atėjo į darbą? Ir kodėl po naktinės pamainos ji pati tikrina narkotinių medžiagų apskaitą? Begemotė gimdė dvynukus, kurie smuktelėjo žemyn į pilvo apačią, ir Roksės vidurius pervėrė aštrus skausmas. Ji pasielgė kvailai ir to nuslėpti nepavyks. Viktorija atrodė įpykusi.
– Ar gerai jautiesi?
Figas stabtelėjo šalia jos arčiau, nei derėjo. Roksė džiaugėsi, kad jis toks ramus ir pasitikintis savimi, nes jos jėgos vis labiau seko.
– Tiesiog puikiai.
Visados puikiai. Puikiai. Puikiai. Puikiai. Roksė vylėsi, jog jei nuolat tai kartos, taip ir bus.
– Atrodai išblyškusi.
– Mes, pietų amerikiečiai, nebūname išblyškę, – atšovė ji.
Ne taip kaip jis. Ar tas vyras bent kada būna saulėje? Roksė pažvelgė į jo gražų, vyriškų bruožų veidą ir savaip žavią apvalią pliką galvą. Tiesą sakant, jai teko pakelti akis. Tai nutikdavo ne dažnai. Beveik metro aštuoniasdešimties, Roksė paprastai būdavo aukščiausia iš visų, tuo metu susirinkusių kambaryje. Nors tą dieną buvo susikivirčijusi su motina, ji tikėjosi, kad vakarą juodu praleis drauge, tačiau dabar staiga sukilęs piktumas visiškai nebuvo susijęs su Figo ūgiu. Ieškant tinkamų jųdviejų pasimatymui batelių, tiksliau, aukštakulnių, Roksei teko išnaršyti šimtus parduotuvių, o tai užtruko ne vieną valandą. Ji nė neįsivaizdavo, kaip sunku rasti ryškiai rausvos spalvos odinius batelius su platforma, blizgančius ir nedengiančius pirštų. Ir dar trylikto dydžio. Ar jai dar pasitaikys proga jais pasipuošti?
– Sveika, Rokse! – šūktelėjo jai viena naktinių slaugių iš 504 palatos. – Gal gali man padėti? Šiandien būtinai turiu laiku grįžti namo.
– Žinoma. – Roksė užmetė akį į grafiką šalia slaugytojų posto, kad pasitikrintų jai skirtas užduotis. Pirmoji zona. Kaip visada. Lyginių numerių palatos nuo 502 iki 508. Aštuonios lovos. Dvi tuščios, skirtos ligoniams po operacijos. Viena ligonio, kuris bus operuojamas pusę aštuonių ryto. Ji pažiūrėjo į sieninį laikrodį – 6.45, tada atsisuko į Figą. – Gal gali pasakyti Viktorijai, kad kai baigs darbus, norėčiau su ja pasikalbėti? Tai svarbu.
– Tai pirmoji man skirta užduotis. – Figas atsivertė bloknotą, paėmė parkerį ir kažką pasižymėjo. – Bus padaryta.
Tada Roksė ėmėsi darbo: padėjo kolegei, surašė trumpą ataskaitą ir išsiuntė savo ligonį į operacinę. Visus jos rytinius ligonius kamavo vienoks ar kitoks negalavimas. Skausmas. Aukštas kraujo spaudimas. Žemas kraujo spaudimas. Hipoglikemija. Vidurių užkietėjimas. Karščiavimas. Infiltracija dėl lašelinės. Dviem reikėjo perrišti žaizdas.
Pagaliau, viską sutvarkiusi dar iki vienuoliktos, ji nutarė padaryti mažą pertraukėlę ir šiek tiek užkąsti. Eidama į poilsio kambarį, pamatė slaugytoją iš sveikstančiųjų palatos, stumiančią neštuvuose ant ratukų miegančią ligonę.
– Reikėjo iš pradžių paskambinti, – tarė Roksė.
– Skambinau, – atšovė jai apkūni slaugytoja, įsikibusi į neštuvų rankenas. – Atsiliepęs vaikinas liepė vežti.
Roksė dėbtelėjo į Figą.
– Sprendimą, ar vežti ligonius iš sveikstančiųjų palatos, priima tame aukšte dirbanti slaugytoja. Ne tu, – pasakė ji.
– Šit kaip. Perspėjote pačiu laiku, – tarė Figas ir įsirašė pastabą į savo kvailą bloknotą. – Daugiau taip nenutiks.
Roksė nužvelgė apkūnią naujosios savo ligonės figūrą, tada vėl pažiūrėjo į Figą.
– Gali pasitarnauti. Padėk mums perkelti ligonę į lovą.
Turės progą įsitikinti, ar jo raumeningos rankos tikrai stiprios.
Figas nejudėjo iš vietos, jo veidas buvo keistai sumišęs.
– Ne, – pasakė Viktorija jam iš už nugaros. – Jis paprastas skyriaus darbuotojas. Su ligoniais jis gali bendrauti tik sėdėdamas prie savo darbo stalo.
Kas per?..
Roksės pilvas ėmė gurgti. Tokioms nesąmonėms ji neturėjo laiko.
– Visi, kas galit, eime į 502 palatą! – garsiai sušuko ji. – Bėgte, bėgte, merginos. Man tuoj pasidarys bloga.
Ji neliko neišgirsta. Visi norėjo kuo greičiau atsikratyti keistuolės Roksės.
Drauge su palatos slaugytoja pristūmusi neštuvus prie lovos, Roksė nuspaudė abu fiksatorius, kad ši nejudėtų.
– Sveika atvykusi į 5E skyrių, ponia Flyn, – tarė ji savo naujajai ligonei. – Mano vardas Roksė Morano, prižiūrėsiu jus iki septintos valandos vakaro.
Roksė pakėlė lovą sulig neštuvais, pakabino maišelį su lašelinės skysčiu ant prie lovos įtaisyto strypo, drenavimo maišelį su kateteriu padėjo šalia ligonės kojų, kad perkeliant nemaišytų. Palatos slaugytojai pasakojant ligos istoriją, Roksė patikrino kairiąją ligonės krūtinės dalį dengiantį tvarstį, kurį prilaikė chirurginis įtvaras, ir apžiūrėjo drenus ir jų jungtis.
– Amžius – penkiasdešimt devyneri, patologinis nutukimas. Pašalinta dešinioji krūtis.
Roksė pasirūpino, kad abiejų drenų, pažymėtų R1 ir R2, pradinis skysčių lygis būtų vienodas, ir iš kišenės išsitraukė ataskaitų lapą – jame įrašydavo svarbiausius duomenis apie kiekvieną savo ligonį. Išskleidusi lapą, pasidėjo jį ant virš lovos įtaisyto stalelio. Tuščiame, 502A palatai skirtame langelyje įrašė ligonės pavardę ir diagnozę, pagrindinių tyrimų duomenis ir skausmą malšinančių vaistų dozę bei laiką, kada jie buvo duoti. Tada trumpai brūkštelėjo savo pastabas. Ligonė reaguoja kalbinama. Kateteriu tekančio šlapimo spalva yra ryškiai geltona. Tvarstis švarus, sausas ir naujas. Šiek tiek rausva savaime drenuojamo skysčio spalva abiejuose drenuose. Lašelinė įvesta į kairiąją ranką.
Kai jai padėti atskubėjo Viktorija ir Alė, – dar viena tame pačiame skyriuje dirbanti artima jos draugė, – Roksė davė joms nurodymą:
– Viena stokit prie neštuvų, kita ateikit prie manęs.
Ji stovėjo prie lovos krašto ties galvūgaliu, taigi jai teks kelti sunkiausią ligonės kūno dalį. Kolegėms užėmus nurodytas vietas, Roksė kreipėsi į ligonę.
– Dabar mes perkelsime jus į lovą, ponia Flyn.
Nusilpusi moteris supratingai linktelėjo galvą.
– Prispauskite rankas prie šonų, kad mums būtų lengviau, – liepė jai Roksė.
Visos trys tvirtai suėmė paklodės kraštus.
– Pasiruošusios? – Roksė pažiūrėjo visoms moterims į akis. Aną savaitę, perkeliant 4B skyriaus ligonę, toji nukrito tarp neštuvų ir lovos ir susilaužė klubą. Roksės ten nebuvo. – Kelsim, kai pasakysiu trys. Vienas. Du. Trys.
Sukaupusi visas, kiek turėjo, jėgas, Roksė trūktelėjo. Sprendžiant iš pasigirdusio kriokimo, jos bendradarbės taip pat stengėsi iš visų jėgų. Tačiau ligonė beveik nepajudėjo