Daugiau nei verslas. Annie West
Читать онлайн книгу.
įkalinta, – taip pasakiusi vos nesusijuokė, bet stipriai sukando skruostą, kad skausmas padėtų įveikti silpnumą. Šito ją pats to nežinodamas per ilgus metus išmokė Gemilas: nuolat bausdavo už tariamus taisyklių pažeidimus. – Ištekėjus už tavęs mano gyvenimas visam laikui pasikeis.
Tamsios akys taip įdėmiai ją tyrinėjo, kad mergina pastebėjo akimirką, kai vyras apsisprendė. Papūtė lūpas ir jo akys pritariamai suspindo.
Džošas Karmodis tiksliai žinojo, ko nori. Žmonos, kuri nesugadintų jo gyvenimo. Moters, kuri ištekėtų už jo dėl turtų ir garbės. Moters, kuri mėgautųsi pirkiniais, kol jis užsiims mėgstama veikla: uždirbs dar vieną kitą milijardą dolerių. Jam patinka pinigai. Ir niekas kitas.
Ką jis darytų, jei suprastų reiškiąs jai vienintelį dalyką?
Pabėgimą.
– Jis vėluoja! – Gemilas trypčiojo vidiniame kieme, sunkūs žingsniai negailestingai mindė Leilos protėvių sudėtas mozaikas, kruopščiai nupjautą žolę šalia ilgo veidrodinio baseino, vešlią gėlių lysvę šalyje, kur retai lyja ir labai karšta.
– Ką jam pasakei? – atsigręždamas seilėmis aptaškė Leilos skruostą. – Tai tavo kaltė. Visa kita buvo suderinta. Jei nebūtum pasėjusi abejonių, jis neturėtų priežasčių persigalvoti.
Persikreipęs iš pykčio veidas užgožė visą vaizdą, bet Leila stovėjo nepajudinama, žinojo, kad nuo jo pykčio nėra kur trauktis.
– Juk girdėjai kiekvieną ištartą žodį, – ramiai pasakė.
Tiesą sakant, net per daug. Už tai, kad nusijuokė iš Džošo Karmodžio tuštybės, ištisas savaites gyveno vien vandeniu ir duona. Laimei, šią savaitę jos davinys buvo padidintas, todėl tikrai užteks jėgų ištarti priesaiką.
– Girdėjau, – įsiūtis išmargino Gemilo veidą. Jis pasilenkė arčiau, mergina jautė karštą dvokiantį alsavimą. – Girdėjau, kaip žaidei žodžiais! Akivaizdu, kad to užteko, jis gerai pagalvojo. O dabar… – Gemilas sugriežė dantimis ir nusisuko. – Kaip išlaikysiu savigarbą, jei atstūmei šitokį vyrą? Tik pagalvok, kas liks iš mano reputacijos, kaip tai paveiks mano galimybes teisme! Turiu planų…
Jis sustojo kitame vidinio kiemo pakraštyje ir kažką burbėjo. Vis gniaužė rankas lyg ketindamas ką nors pasmaugti.
Fizinių bausmių patėvis griebdavosi retai, mieliau rinkosi subtilesnius metodus. Bet Leila neapgaudinėjo savęs: jei jis pakankamai įsius, ji nebus saugi.
Mergina sugniaužė šaltas ir drėgnas rankas. Kad taip Džošas Karmodis atvertų ornamentais išpuoštas duris ir įžengtų į vidinį kiemą!
Niekas taip nekantriai nėra laukęs nepageidaujamo jaunikio, kaip dabar ji.
Baimės gniaužtai spaudė merginos skrandį. O jei Gemilas teisus? Gal australas tikrai persigalvojo? Tada žlugtų visi jos planai apie nepriklausomybę ir karjerą, kurios ji taip troško…
Ne! Negalima taip galvoti. Dar yra laiko, nors jis vėluoja devyniolika minučių, o besikuždantys svečiai jau patraukė į svetainę atsigaivinti.
Kiemas įkaito. Leila įtempė išvargusią nugarą bijodama pripažinti pralaimėjimą.
Kiek dar metų ji sugebės ištverti? Ilga vienatvė jos vos nepalaužė.
Gemilas sugniuždė Leilos motiną, palaužė jos optimizmą ir meilę gyvenimui. Leila matė, kaip mama keičiasi: mėgstanti bendrauti gražuolė prarado susidomėjimą viskuo. Vos per keletą metų iš šaunios pokylių šeimininkės ir puikios pagalbininkės pirmajam vyrui siekiant diplomatinės karjeros virto blankia, prislėgta šmėkla, besislapstančia šešėlyje. Prarado norą gyventi gerokai anksčiau, nei liga ją įveikė.
Leila pakėlė galvą, mėgavosi saulės spinduliais ant veido. Kas žino, kada vėl galės juos pajusti?
Nors šlamėjo ploniausias šilkas, rankos ir kojos prabangiai išdažytos chna, kaklą ir ausis svėrė tradiciniai auksiniai vestuvių papuošalai, Leila jautėsi ne išdabinta princese, o kaline, laikoma čia prieš savo valią.
Jei Džošas nepasirodys, turbūt ši proga pastovėti gryname ore bus arčiausiai laisvės žengtas žingsnis, tokios nebepasitaikys iki pat dvidešimt penktojo gimtadienio – ištisus šešiolika mėnesių.
– Ką tokiame karštyje veiki lauke? – į mintis prasibrovė sodrus balsas ir mergina pajuto tarsi smūgį į saulės rezginį.
Jis čia!
Leila atsimerkė. Pamačiusi įspūdingą siluetą, grėsmingą žandikaulį ir veriančias akis su palengvėjimu atsiduso ir nusišypsojo. Pirmą kartą per daugelį metų nuoširdžiai nusišypsojo. Beveik suskaudo veido raumenis – jos suvaržytų jausmų pasaulyje tikra naujiena.
Džošas sustojo pusiaukelėje susidomėjęs trapia, bet susitvardančia mergina. Lašeliu plieno liaunoje figūroje. Leila atrodė dar liesesnė, žandikaulis dar ryškesnis, o riešai gležnučiai – ji pakėlė ranką ir skambtelėjo sunkios auksinės apyrankės.
Mergina atsimerkė, vyzdžiai išsiplėtė, akys buvo pilkos ir gilios. Jam stebint atsirado švelniai žali atspalviai ir žvilgsnis pakerėjo.
Leila nusišypsojo. Ne ta supratinga ano mėnesio šypsena, bet plačiai, o vyro širdyje kažkas apsivertė.
Pakliuvęs į spąstus jis godžiai gėrė jos vaizdą, šilumą, su kuria jį priėmė, malonumą, traukiantį artyn.
Jo šnerves užpildė sunkus aromatas – tamsių rožių, svaiginančių vyro jausmus. Kvepalai jai netiko. Bet ši moteris, išdabinta tradiciniais savo šalies vestuvių drabužiais, buvo visai kitokia nei ta, su kuria gana įdomiai apsižodžiavo prieš gerą mėnesį.
– Tavęs laukiau, – jos balse neišgirdo apmaudo, bet akys žvelgė įdėmiai, tarsi laukdamos pasiaiškinimo.
Vyro oda užkaito. Kaltė?
Džošui atvykus Gemilas nė necyptelėjo, kaip ir visi kiti puikiai žinojo, kad šis vyras gyvena pagal savas taisykles ir savo patogumui. Ir nė velnio nesirūpina, jei jo prioritetai kertasi su kažkieno kito.
Jam svarbiausia verslas – visada. Šį rytą sulaukė keleto skubių skambučių, prireikė veikti neatidėliojant, o štai vestuvės gali palaukti.
Vis dėlto matydamas jos akis Džošas pasijuto nepatogiai, lyg ją nuvylęs. Leila pažadino vaikystės prisiminimus, kai niekas, ką jis darydavo, neatitikdavo lūkesčių. Kietas kaip nagas tėvas be jokių skrupulų reikalavo savo paties klono. O motina… apie ją pagalvojus Džošą visada išpildavo šaltas prakaitas. Vyras nustūmė sunkius prisiminimus.
– Laukei lauke? Negalėjai laukti vėsoje? Atrodai… – jis pasilenkė arčiau, pastebėjo, kokia ji perbalusi, kaip nuo prakaito spindi kakta ir viršutinė lūpa, – nesveikuojanti.
Merginos šypsena išblėso, ji nuleido akis. Staiga karštis vyro viduje atslūgo.
– Mano patėvis pasirūpino, kad ceremonija vyktų čia, – ji mostelėjo į ištaigingą šilko baldakimą.
Džošas atplėšė akis nuo merginos. Pamatė vazas, primerktas sunkų kvapą skleidžiančių rožių, gėlių girliandas, prabangius rankomis austus kilimus ir tviskančius audeklus.
– Akivaizdu, kad jam nepriimtina mintis, jog mažiau yra geriau, – burbtelėjo Džošas.
Jo dėmesį patraukė prislopintas juokas, bet Leila jau buvo nusigręžusi ir klausėsi šiurkštaus patėvio įsakymo. Po plastančio šilko apdarais mergina buvo įsitempusi kaip styga. Ėjo pamažu, tarsi nenoriai.
Džošas stebėjo jų pokalbį. Vienas ryžtingas ir įsakinėjantis, kita nenatūraliai rami.
Jis pasišiaušė.
Žengė