Moteris, turinti praeitį. Kim Lawrence
Читать онлайн книгу.
globėjiškas instinktas.
Jis buvo vos porą žingsnių nuo rusvaplaukės figūros. Pamatė, kaip ši įšoko į vieną iš stovinčių automobilių ir nutrūktgalviškai nurūko. Praslinko keletas sekundžių ir Severas susivokė, kad tolstančios šviesos yra jo automobilio.
Jis ne tik paliko raktelius, bet ant keleivio sėdynės gulėjo ir nešiojamasis kompiuteris, kuriame buvo nepaprastai svarbi informacija. Severas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kai kažkas vogė jo automobilį – buvo pakerėtas jaudinančių žalsvai mėlynų akių, degė noru padėti.
Jis užsimerkė, šiurkščiai save iškoneveikė, nors dėl to ir nepalengvėjo. Tada giliai atsiduso ir patraukė į užeigą.
Antras skyrius
Severui energingai atvėrus duris, besišnekučiuojanti ir besijuokianti minia šiek tiek nurimo. Tyla užsitęsė, nes žmonės įdėmiai tyrinėjo naujojo atvykėlio išvaizdą.
Jis buvo pakankamai aukštas, tad teko pasilenkti, kad neatsitrenktų į durų staktos šulą. Tamsiaplaukė figūra, stovinti tarpduryje, visiškai nepastebėjo į ją nukreiptų žvilgsnių.
Daugelis šioje užeigoje užstrigusių keliautojų vienaip ar kitaip buvo įsitempę ir netvarkingi. Severas neatrodė įsitempęs, veikiau sudirgęs, o netvarkingas, bet lyg nužengęs iš laikraščio reklamos, siūlančios, ką turi įsigyti pasiturintis, madą sekantis verslininkas, kuris mano, kad jo profilis lyg graikų dievo, o kūnas – olimpinio irkluotojo.
Vienintelė užuomina, kad jis ką tik atvyko – ant tamsios vilnos palto greitai tirpstantis sniegas. Palto apykaklė buvo prasegta, matėsi balti švarūs marškiniai, nepriekaištingai surištas kaklaraištis, gražiai apkirpti, lengvai vėjo sutaršyti varno juodumo trumpi plaukai, ties kaklu šiek tiek pasiraitę.
Įkypos tamsios akys, apsuptos ilgų, riestų blakstienų ir tamsių antakių permetė kambarį, prisimerkė ir patraukė už baro stovinčio vyro link.
Minia prasiskyrė, vyras praėjo ir vėl pasigirdo klegesys.
Severas ėjo tiesiai prie reikalo.
– Rusvaplaukė moteris iš jūsų stovėjimo aikštelės pavogė mano visureigį.
– Na, ji juk toli nenuvažiuos, tiesa?
Vyras, kuris sėdėjo ir lėtai gėrė alų, džiugiai prabilo:
– Manyčiau, iki artimiausio griovio.
Severas papurtė galvą, kad išsklaidytų neprašytą vaizdinį, lydimą garsų, kaip rusvaplaukė moteris atsitrenkia į priekinį stiklą. Ar ji prisisegė? Jis mestelėjo nedraugišką žvilgsnį į prie baro sėdintį vyrą. Vyras greitai nukreipė akis į alaus pintą.
– Bijau, kad ne ką galime padaryti, – džiugiai pasakė baro savininkas. Severo manymu, tonas, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo netinkamas. – Ar automobilyje buvo kas nors vertingo?
Severas papurtė galvą, nors mintyse vardydamas ant keleivio sėdynės likusį turtą: pasas, kreditinės kortelės, informacija dėl pasiūlyto įmonės perėmimo, kuri kai kurių konkurentų gali būti laikoma jei ne neįkainojama, tai bent jau nepaprastai vertinga.
– Tada gerai.
Tvirtas, simetriškų linijų, kampuotas veidas iš apmaudo įsitempė. Severas ranka perbraukė per ataugusius šerius, paskui pirštu prispaudė virš lenktos nosies esantį griovelį. Jis atsisakė pasiūlyto gėrimo ir ėmė sukinėti galvą – bandė atsikratyti įtampos kakle.
– Sakėte, rusvaplaukė?
Severas pritariamai linktelėjo ir jo galvoje iškilo sniegu išmargintų vario spalvos garbanų vaizdinys.
– Kas nors galėtų ją pažinoti, bet, kaip pats matote, čia pilna žmonių… – Jis triukšmingai padėjo alaus bokalą ir pakėlė balsą, kad būtų išgirstas. – Ar kas pastebėjo rusvaplaukę?
Severas nenustebo, kai daugelis vyrų linktelėjo galvas, – automobilio vagilė buvo ne iš tų moterų, kurios praeina nepastebėtos – tačiau, atrodo, niekas nežinojo, kas ji tokia.
Baro šeimininkas ir toliau atrodė užjaučiantis ir mąslus.
– Mes negalime jums pasiūlyti lovos, bet čia yra židinys, antklodžių, sandėliukas, pilnas maisto ir gėrimų, bei baras.
Baro šeimininko ramybė Severui nepatiko. Jis papurtė galvą, kai šis padavė salyklinio alaus butelį ir pridūrė:
– Kaip Džekas ir sakė – toli nuvažiuoti ji negalėjo.
Severas įsivaizdavo: sniegas krenta pro sudužusio automobilio stiklą, o prie vairo sėdi susigūžęs, nejudantis, be gyvybės ženklų kūnas.
Jis nebus atsakingas už tai, jei pamišusi moteris sudaužys nurašytą automobilį ir greičiausiai pati susižalos. Jis neprašė jos vogti!
– Rytoj, kai pravalys kelius, galėsite…
Gali būti per vėlu.
– Turėtume informuoti pareigūnus.
Baro savininkas stebėjo, kaip Severas išsitraukė telefoną ir nusivaipė, nes nebuvo ryšio.
– Kol dar nepaklausėte, perspėju, kad antžeminė telefono linija, kaip ir mobili, taip pat visą rytą neveikia. Išgerkite. Dabar nieko negalite padaryti, – ramiai patarė jis.
Severas paėmė pasiūlytą kavos puodelį ir apsvarstė galimybes. Visada yra pasirinimas.
– Kam priklauso priebutyje esančios slidės?
Savininkas mostelėjo ranka į jaunus vyrus, sėdinčius toliausiame patalpos gale.
– Studentams, vykstantiems į Avimorą, – paaiškino jis.
Nuostabi mintis kilo pažvelgus į slidininkų būrį. Prielaida buvo padaryta juokais, tačiau Severo galvoje ji išsivystė į planą.
Po penkiolikos minučių, atsispyręs pagundai persigalvoti, Severas jau stovėjo ant pasiskolintų slidžių. Skolinta slidininko apranga, nors ir ne idealiai, bet tiko.
Iš greitai tamsėjančio dangaus vis dar krito sniegas, vėjas nurimo ir jam puikiai sekėsi čiuožti keliuku, kuriuo nuvažiavo jo automobilis.
Jei nebūtų stabtelėjęs šlaito viršūnėje, kad galėtų nužvelgti horizontą, būtų nepastebėjęs palikto automobilio ir įjungtų šviesų.
Severas pakeitė kryptį ir ėmė čiuožti gąsdinančių šviesų link: priekiniai žibintai, na, bent jau vienas iš jų, neskendėjo pusnyse, o pats automobilis buvo nuvažiavęs nuo kelio!
Vaizdas tarsi jau regėtas vaizduotėje, išskyrus tai, kad automobilyje nebuvo matyti sukniubusio kūno. Durelės atviros, bet vagies nebuvo, o tai galėjo reikšti, kad ji, kaip ir atrodė, buvo kvaila ir linkusi į savižudybę; bet kuris sveiką protą turintis žmogus būtų pasilikęs automobilyje ir pasinaudojęs jo teikiamu prieglobsčiu.
Daiktai gulėjo ten, kur jis ir paliko. Protingiausia būtų juos susirinkti ir grįžti atgal į užeigą. O protą praradusi moteris – ne jo rūpestis. Būtų gera pamoka, jei ekstremalios oro sąlygos ją pražudytų – o jis žūtų besikankindamas, kad nepasinaudojo galimybe ją išgelbėti.
Po neilgai trukusio vidinio konflikto, Severas atsiduso. Gero nelauk, jei žmonės sužinos, kad jis turi sąžinę.
Severas kreivai nusišypsojo, paskui greitai apsižvalgė ir pamatė pėdsakus, kuriuos sniegas jau baigė užpustyti – vagilė toli nenuėjo.
Nebuvo sunku sekti pėdsakais. Ne kartą parklupęs vagis, atrodo, ėjo mažėjančiais ratais.
Snieguotoje laukymėje beveik nieko nesigirdėjo, išskyrus jos pačios skleidžiamą kimų, gergždžiantį garsą. Nevės jėgų atsargos beveik išseko – į priekį vedė tik neviltis.