Meilė kaip kine. Jules Bennett
Читать онлайн книгу.
ion>
Pirmas skyrius
– Man reikia tavo kūno.
Kelė Metjus staigiai atsisuko ir išvydo viršininką, seksualų Holivudo plastikos chirurgą, stovintį vos už kelių pėdų klinikos fojė. Už nugaros ištiesęs ranką ir suktelėjęs riešą užrakino laukujes duris.
– Atsiprašau? – klustelėjo ji džiaugdamasi, kad klinikoje nieko nėra.
Nojaus Fosterio veide atsiradusią išdykėlišką šypseną greitai pakeitė žudantis juokas, nuo kurio moterims linkdavo keliai ir ant grindų krisdavo kelnaitės. Reikia pripažinti, kad jos kelnaitės visada likdavo vietoje, bet…
Dievaži, kokia ji lėkšta – jei tik jis pamotų pirštu ir pakviestų paskui save į poilsio kambarį…
– Išklausyk mane, – tarė jis ir kilstelėjo rankas. – Žinau, kad nori pradėti aktorės karjerą…
Gerai… Vadinasi, jis, priešingai nei ji, nemąsto apie tai, kaip norėtų nuplėšti jos apatinius poilsio kambaryje. Apmaudu.
– Bet, – tęsė jis nė nenutuokdamas apie nepadorias jos mintis, – turiu tau pasiūlymą.
Paskutiniai trys žodžiai jos ausiai nuskambėjo kaip muzika. Toji svajonė apie juodu poilsio kambaryje vis dėlto gali išsipildyti.
– Noriu, kad pozuotum kitoje mano reklamos kampanijoje.
Kelė papurtė galvą.
– Atsiprašau. Ką?
Pozuoti? Viduje tebegyvenanti putli paauglė vos nenusijuokė. Bet ji jau seniai atsisveikino su ta mergina Kanzase.
Nojus pajudėjo jos link, neatitraukdamas žvilgsnio ir nesiliaudamas šypsotis.
– Norėčiau, kad pozuotum naujo mano kabineto kitame miesto gale reklamai.
Kelė atsistojo ir apėjo stalą.
– Akivaizdu, kad kažko neapgalvojai.
Jam nužvelginėjant jos kūną, audringoje Kelės vaizduotėje ėmė suktis įvairiausios saldžios mintys.
– Patikėk, apgalvojau. Ir noriu tavęs.
O, vaikeli. Jei tik šie žodžiai būtų ištarti kitomis aplinkybėmis.
– Turi gyvą galą klienčių, kurių gali paprašyti, – pasakė ji ir apsisukusi nuėjo koridoriumi iki poilsio kambario pasiimti rankinės. – Be to, man niekada neteko pozuoti.
Kaip ir dauguma atvykusių į Los Andželą Kelė atsikraustė čia trokšdama tapti aktore, dėl kurios neįtikėtino talento sukrustų Holivudo režisieriai ir prodiuseriai. Deja, jos agentė parūpindavo atrankas tik į gėdingus filmavimus. Kol kas ji vaidino kremo nuo spuogų ir lytiniu keliu plintančių ligų vaistų reklamose. Ne tokios šlovės ji tikėjosi. Bet juk reikėjo nuo ko nors pradėti, tiesa?
Gal dėl tos LPL vaistų reklamos Nojus ir nesidomi ja po darbo valandų? Jis juk žino, kad ji vaidino… ar ne? Ji tikrai sveika, ypač turint omenyje seksualinės patirties stoką. Skaisti nebuvo, bet tie du apgailėtini nutikimai, galima sakyti, nesiskaito.
– Tenoriu kelių tavo nuotraukų, Kele. – Nojus nusekė jai įkandin ir plačiu petimi atsirėmė į durų staktą. – Norime tokios reklamos, kuri parodytų, kaip likti jaunai ir natūraliai.
Kelė pamėgdžiojo jį sukryžiuodama rankas ir atsiremdama į spintelę.
– Bet išskyrus tą mažą randą ant smakro daugiau manęs neoperavai. Ar tai nebus klaidinanti reklama?
– Tikrai ne, – paprieštaravo jis. – Jei niekada nebūtum buvusi mano klientė, tuomet būtų. Bet tu tobula, Kele. Graži, fotogeniška, būsi ant reklaminių stendų visame mieste. Tik nesakyk, kad nenori.
Na, tai tikrai milžiniškas šuolis po kremo nuo spuogų ir LPL.
– Manai, jog tai padės mano aktorės karjerai? – paklausė ji.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Nepakenks.
Kelė girdėjo apie vaidmenį Entonio Praiso filme, už kurį atiduotų bet ką, bet jos agentė dar negavo kvietimo į atranką. Tačiau turint ryšių…
– Aš taip pat turiu pasiūlymą, – pasakė ji.
Nojus suraukė tamsius antakius ir prisimerkė.
– Kai nutaisai tokią išraišką, aš susinervinu. Po pastarojo tavo nušvitimo mūsų poilsio kambaryje atsirado kavos aparatas, aptaškęs ir sienas, ir grindis.
Ji mostelėjo ranka.
– Tai tebuvo menkas techninis gedimas.
Jis atsiduso.
– Klok, Kele.
– Pasikalbėk su Olivija Dein, kad pakviestų mane į būsimo Entonio filmo atranką, ir papozuosiu.
Jei Nojus paskambintų Didžiajai Holivudo Dein, kuri kaip tyčia buvo svarbiausia jų klientė ir naujojo filmo, vaidmens kuriame taip troško Kelė, prodiuserio mama, Kelė būtų amžinai dėkinga.
– Neprašau, kad per ją parūpintum man vaidmenį, – tęsė ji. – Tenoriu patekti į atranką, kad parodyčiau, ką sugebu.
Dieve, kaip ji nemėgo maldauti, bet, na… teko tai daryti. Į Los Andželą atvyko įgyvendinti svajonės ir nenorėjo nuėjusi taip toli pabučiuoti durų.
Kelė tikėjo likimu ir manė, jog dirbti plastikos chirurgui, tenkinančiam įtakingiausios moters Holivude poreikius, nėra sutapimas.
– Prašau, – tarstelėjo ji ir meiliai nusišypsojo.
Nojus suraukė antakius ir pakreipė galvą. Prakeikimas, jis puikiai mokėjo nutaisyti tą aistringą Džordžo Klunio išraišką.
– Ar agentė negali gauti tau kvietimo į atranką? – paklausė jis.
Kelė gūžtelėjo pečiais.
– Ji tvirtina, kad šis vaidmuo man netinka. Bet negavusi progos negaliu įrodyti, ko esu verta.
Jis ištiesė rankas, uždėjo stambias vyriškas plaštakas jai ant pečių ir Kelės kūnu nuvilnijo džiaugsmingi virpuliai. Dievaži, ji norėjo pajusti tas rankas ant nuogo kūno.
Kiekvienai svajonei savas laikas, Kele.
– Tavo agentė jau senokai dirba šioje srityje, – pasakė jis švelnesniu balsu, tarytum stengdamasis kažką paaiškinti vaikui. – Turbūt žino, ką kalba.
– Nesuprantu, kuo tai kažkam pakenks, – neatlyžo ji. – Jei negausiu vaidmens, labai nenusiminsiu. Bet yra tikimybė, kad gausiu jį ir pradėsiu tai, apie ką svajojau visą gyvenimą.
Tamsiai pilkos akys nužvelgė jos veidą.
– Negaliu jai skambinti. Žinau, kaip to trokšti, bet negalėčiau sau atleisti, jei per mane įžengtum į pasaulį, kuris nėra toks nuostabus, kaip manai. Juk visai neseniai pradėjai gyventi šiame mieste, Kele. Kodėl skubi? Entonis Praisas – rimtas tikslas.
Kad ir koks seksualus būtų Nojus, ji negali leisti jam sužlugdyti svajonės.
– Gerai. Pati gausiu kvietimą į atranką.
Jis nuleido rankas ir užsidėjo jas ant siaurų klubų.
– Tegul agentė pluša, Kele. Žvaigždėmis per naktį netampama. Tu graži moteris. Nesunkiai sulauksi dėmesio.
Po šių žodžių ją užliejo šiluma. Tai, kad Nojaus Fosterio, vyro, kuris pragyvenimui užsidirba kurdamas grožį, manymu ji yra graži, vienas komplimentų, kuriuos ji amžinai nešiosis širdyje.
– Už pozavimą sumokėsiu tau penkiasdešimt tūkstančių.
Išgirdusi netikėtą pasiūlymą Kelė sustingo.
– Penkiasdešimt tūkstančių? Ar protelį pametei?
Jis sukikeno.
– Kai nustembi, pasigirsta tavo akcentas.
– Neturiu jokio akcento, – atkirto ji. – Ir grįžkim prie to pasiūlymo. Tu juokauji?
Jo šypsena išblėso.
– Su verslu ir pinigais aš nejuokauju.
Su