Aš niekada nepralaimiu. Katherine Garbera
Читать онлайн книгу.
nesu mano tėvas. Ir atsakymas tebėra neigiamas.
– Prašau, – ištarė ji ir atlošusi galvą patempė lūpą.
Nuo jos prisirpusių raudonų lūpų jam kilo noras garsiai sudejuoti. Koneris jautė, kaip geismas persmelkia jį visą.
– Jei ir apsigalvočiau, kaina būtų didžiulė, – pasakė jis, nors gerai žinojo, kad niekada priešais ją nesėdės ir neatsakinės į klausimus. Bet jos geidė, tai kodėl gi maloniai nepafantazavus.
– Sakykite ją, – tarė ji.
Koneris paėmė jos plaukų sruogą ir apsivyniojo apie smilių. Nikolė sulaikė kvapą, skruostai ir kaklas paraudo. Kitos rankos pirštais jis palietė jos kreminę odą, šiek tiek nusėtą strazdanėlėmis.
Jis geidė šios moters.
Bet žinojo, kad niekada jos neturės. Nes negalėjo būti su moterimi, kuria nepasitiki, galų gale, ji juk ištikima tik savo laikraščiui. Tačiau negalėjo jos paleisti nenuvogęs bent bučinuko. Koneriui atrodė, kad tai, ką jis ketino pasakyti, Nikolę priblokš ir ji pasitrauks, o jis neteks bučinuko, kurio taip geidė. Tačiau toks buvo jo tikslas. Savisauga nugali geismą… na, kažkaip panašiai.
– Jeigu mėnesį būsite mano meilužė, atsakysiu į visus klausimus, – pažadėjo jis.
Nikolė įdėmiai žvelgė į pačias mėlyniausias akis, kokias kada nors buvo tekę matyti, ir stengėsi suvokti Konerio žodžių prasmę. Ji net neįsivaizdavo, kad ją taip sudomins toks… na, toks konservatyvus vyras. Taip, šis žodis jį tiksliai apibūdina. Tiesą sakant, jis ne jos nosiai, Nikolė suprato, kad Koneris tikriausiai flirtuoja.
Paprastai ji versdavosi per galvą, kad tik gautų medžiagos straipsniui, šįkart… reikėjo sukaupti visą drąsą ir rizikuoti, bet ji buvo linkusi sutikti. Ir tik dėl etinių sumetimų privalėjo atsisakyti. Kilo įtarimas, kad Koneris taip pasakė norėdamas ja atsikratyti, o tai ją supykdė.
– Mėnesį? – paklausė ji. – Kokias paslaptis slepiate, pone Makafi? Aš tik norėjau paklausinėti apie pažinčių tarnybą. Už tokią kainą turėčiau gauti leidimą išnarstyti jus po kaulelį.
Nikolė jautė, kad jis nepradės su ja derėtis. Kodėl turėtų? Ji buvo skaičiusi laikraščiuose apie jo tėvo žūtį. Žinojo skandalingą istoriją, kad senasis Džedas Makafis turėjo kitą šeimą, kurią ilgai slėpė, dar prisiminė mačiusi Konerio ir jo sesers Džeinės nuotraukas, darytas tuo metu, kai juodu sėdo į Learjet lėktuvą, priklausantį graikų milijardieriui. Kažkodėl jai buvo liūdna matyti, kad kadaise draugiški spaudos atstovams paaugliai dabar dangstosi tamsintais akiniais ir nė nežiūri į filmavimo kamerų pusę.
Koneris neduos jai interviu. Nikolė iš pat pradžių abejojo savo sėkme, bet vis tiek ryžosi pamėginti. Tėtis visada sakydavo, kad nieko nepasiekia tik tie, kurie bijo rizikuoti.
– Jums nepavyks, – perspėjo jis. – Jeigu sutiksite, aš nustatysiu taisykles, o jei bent vieną iš jų sulaužysite, turėsite pasitraukti ir palikti mane ramybėje.
Nikolė papurtė galvą.
– Jeigu sutiksiu, mudu parengsime įsipareigojimų sąrašą mums abiem. Kodėl iš viso tai pasiūlėte?
– Žinojau, kad nesutiksite, – tvirtai pareiškė jis – kalbėjo kaip vyras, kurio rankose visi koziriai. – Nors tikrai norėčiau jus pabučiuoti.
Nikolė suprato, jog neverta tikėtis iš jo interviu. Ji niekaip negalėtų būti kieno nors meilužė. Jei taip nutiktų, mama labai nusimintų. Ji auklėjo savo dukteris, kad jos taptų tvirtos ir savarankiškos. Tačiau tai nereiškė, jog Nikolė netroško atsidurti Konerio glėbyje.
– Vienas bučinys – vienas klausimas? – pasiūlė ji.
Koneris pakėlė antakį.
– Ir jums to pakaks?
– O jums ar pakaks vieno bučinio? – atrėmė ji. Dar nė vienam vyrui ji nebuvo taip greitai pajutusi geismo. Tiksliau, vyrui tikrame gyvenime. Nėra ko neigti, kai pirmą kartą pamatė Danielį Kreigą Džeimso Bondo vaidmenyje, ją iškart užplūdo geismas. Tačiau šį kartą viskas tikra. Koneris ją lietė, o ji nenorėjo, kad jis liautųsi.
– Ne, – prisipažino jis.
– Ką gi. Tada siūlau mainus: už kiekvieną klausimą po bučinį.
Koneris papurtė galvą.
– Tenoriu vieno bučinio. O jeigu bus daugiau, turėsite tapti mano meiluže.
Jo meiluže. Tai girdint Nikolę užplūdo keistas jaudulys, nes paslapčia ji norėjo būti Žiži, kad į ją pažvelgęs Luisas Žurdenas suprastų, kaip jos trokšta. Tik ar tai įmanoma?
– Aš norėjau parengti keletą straipsnių apie pasimatymus, kaip mūsų visuomenėje populiarėja internetinės pažinčių svetainės ir tokios tarnybos kaip jūsiškė. Neketinau užduoti asmeninių klausimų, Koneri, – pasakė ji.
– Neklausinėtumėte manęs, jei būčiau ir pats naudojęsis tomis paslaugomis? – pasiteiravo jis.
Nikolė gūžtelėjo pečiais.
– Gerai, tikriausiai būčiau uždavusi ir keletą asmeninių klausimų. Esu gera žurnalistė.
Labiausiai ji troško išsiaiškinti, ar jis iki šiol nevedęs dėl to, kad sužinojo apie savo tėvo slaptą antrąją šeimą. Nikolė žinojo: jeigu Koneris jai atsivertų, ji galėtų brangiai parduoti savo straipsnį. Tačiau ir jo prašoma kaina didžiulė. Ar sudariusi tokią sutartį ji dar įstengs iš ryto pažvelgti į save veidrodyje?
Laikraščiai visada pasirengę gerai atsilyginti už interviu, tačiau jai tektų sumokėti savo kūnu… ne, taip negerai. Gal ji galėtų apsukti Konerį aplink pirštą? Priversti jį patikėti, kad miegos su juo, leistis bučiuojamai, kol gaus, ko jai reikia, tačiau neiti iki galo?
Ak! Nikolė negalėjo apsispręsti. Juo labiau kad aistros kibirkštis, žybtelėjusi tą akimirką, kai jį pamatė, jau kaip reikiant įsiliepsnojo.
Koneris prašė jos to, ko ji neleido dar jokiam vyrui – jis norėjo užvaldyti jos kūną. Tačiau mainais siūlė jai tai, ko nepasiūlė jokiai kitai moteriai – teisę pažinti jo atsiskyrėlišką gyvenimą.
– Aš taip ir maniau. Kaip dabar bus, Nikole? Ar eisite su manimi ir būsite mano meilužė, ar man duoti ženklą apsaugos darbuotojui, kad išlydėtų jus iš šių valdų?
Ji pakreipė galvą į šoną ir susimąstė, stengdamasi pasverti visus už ir prieš. Žinoma, reikėtų atsisakyti. Kitos protingos išeities tiesiog nėra. Tačiau dabar Nikolei mažiausiai rūpėjo, ar ji elgiasi protingai.
Buvo įdomu. Ji pasisuko ir nusivedė Konerį prie suolelio už aukštos gyvatvorės, kad jiems niekas netrukdytų.
Jis uždėjo rankas jai ant pečių, Nikolė jautė nuo jo sklindančias karščio bangas, išskirtinis losjono po skutimosi kvapas apsuko jai galvą. Ji geidė bent vieno bučinio.
– Negalėsiu apsispręsti, jei nors kartą nepasibučiuosime, – pareiškė. Nikolė visada buvo lošėja ir nebijodavo rizikuoti dėl gero atlygio. Bučinys – tik pamanykite, baisus čia daiktas. Tačiau iš Konerio Makafio akių buvo aišku, kad reikia tikėtis ko nors nepaprasto.
– Kodėl?
– Kad tiksliai žinočiau, dėl ko tariuosi. Kūno geiduliais ne visada galima pasikliauti.
Viena jo ranka nuslydo nuogu Nikolės žastu iki liemens. Jis apkabino ją, prisitraukė ir jie prigludo vienas prie kito. Kita ranka nuslydo sprandu ir paniro jai į plaukus. Koneris laikė taip, kad Nikolė prarado pusiausvyrą ir turėjo įsikibti. Ji laikėsi apsikabinusi jį per liemenį