Sugrįžusi. Sharon Sala
Читать онлайн книгу.
tėti, – pasakė Henkas rodydamas į drabužių krepšį. Nuostaba paženklino jo veidą, kai iš jo ištraukė moterišką suknelę. – Tebūnu aš prakeiktas. Moteriški drabužiai.
Džabalio veidas apsiniaukė, šautuvo vamzdžiu jis panaršė dėžučių krūvą, tada sužiuro į Mėlynąjį Senį ir Mažąją Lu, kurie kažką įnirtingai kapstė tamsioje olos kertėje.
– Ką, po velnių, tie šunys čia kapsto? – sumurmėjo jis. Džonas iškėlęs žibintą prisiartino prie šunų, bet nusikeikęs tuoj žengė žingsnį atgal.
– Čia kažkas užkasta! – riktelėjo jis stumdamas šunis šalin nuo duobės.
Jie visi susispietė tame kampe, iškėlę žibintus ir prožektorius. Čarlis atsiklaupė norėdamas geriau apžiūrėti, staiga žiaukčiodamas nusigręžė.
– Šūdas, – sumurmėjo jis stodamasis ant kojų. – Ten kažkoks kruvinas daiktas.
Džabalis juos praskyrė ir prisiartino prie duobės. Suraukė nosį nuo nemalonaus kvapo, bet skrandis laikėsi tvirtai.
– Čia nieko rimto, lyg ir viduriai ar panašiai, – pasakė jis. – Turbūt žmogus, kuris čia buvo apsistojęs, užkasė kokio nors sumedžioto padaro vidurius.
– Tas daiktas nepanašus į jokius man matytus vidurius, – paprieštaravo Džonas. – Dar čia yra kažkokie kruvini drabužiai, – pridūrė jis ir šautuvo vamzdžiu pakėlė kruvinus skudurus. – Velnias. Dar viena suknia. – Jis su pasibjaurėjimu įmetė suknelę atgal į duobę ir pasitraukė į šalį, užkliudydamas knygą, gulinčią ant medžio plokštės, kuri čia akivaizdžiai atstojo stalą. Dar po kelių akimirkų atsigręžė sustingusiu iš nuostabos veidu. – Tėti! Pažiūrėk.
Džabalis paėmė knygą ir perskaitęs priešlapyje įrašytą vardą numetė ją ant žemės.
– Fensė Džoslin.
Jis nusispjovė, tarytum vien paminėjęs vardą būtų užliejęs nuodų sau ant liežuvio.
Henkas ir Čarlis nusikeikė, o Džonas tylėjo.
– Tai štai kur ji buvo pasislėpusi, – sumurmėjo Džabalis.
– Žinai, tėti, aš neįsivaizduoju, kad čia galėtų gyventi moteris, – pagaliau prabilo Džonas, slogių jausmų prisodrintai akimirkai mėgindamas suteikti šiek tiek blaivumo.
– O kur, velniai griebtų, ji dar galėjo slėptis, jei ne čia? – paklausė Džabalis. – Frenko namų nebėra. Sudeginti iki pamatų… gal pamiršai?
Džonas nusuko žvilgsnį. Giminių vaidai jau kurį laiką buvo tapę nesantaikos obuoliu tarp tėvo ir sūnaus. Džonas liko ištikimas savo kraujo giminei, tačiau laikėsi nuomonės, kad kruviną neapykantą reikia palikti tolimai praeičiai, o ne dvidešimtajam amžiui.
– Na, kad ir kur ji dabar būtų, ne mūsų reikalas, – pareiškė Džonas. – Eime iš čia.
Džabalis atsigręžė į sūnų, tą akimirką visa jo širdyje liepsnojanti neapykanta nukrypo į Džono veidą.
– Ką tu turi omenyje sakydamas „ne mūsų reikalas“?
Džonas neketino nusileisti.
– Tai, ką pasakiau. Viskas baigta, tėti. Kas buvo, pražuvo. Teeinie ji kur nori.
Džabaliui nespėjus atsakyti, įsiterpė Čarlis:
– Tegu mane perkūnas trenkia. Pažiūrėkite čia.
Vyrai sužiuro į jį. Čarlis laikė pakėlęs kūdikio antklodėlę ir naujagimio marškinėlius.
Džabalis nusikeikė ir dar kartą nusispjovė. Balsas drebėjo, jis išlupo vaikiškus daiktus Čarliui iš rankų ir numetęs juos ant žemės ėmė trypti kojomis.
– Matai?! – subaubė jis, pirštu rodydamas į Džoną. – Štai kas atsitinka, kai palieki juos ramybėje. Moterys kaip tik pačios blogiausios. Kai tik jau pradedi galvoti atsikratęs tų parazitų, jos ima ir atsiveda naują vadą. – Jis stvėrė Henko surastą suknią ir prasispraudęs pro sūnus nužingsniavo prie olos angos. – Nagi, paskui mane! – suriko. – Pasiimkite savo šunis!
Džonas išblyško.
– Tėti! Ką tu darai?
Džabalis grįžtelėjo ir nuo šypsenos jo veide Džonui stingulys sukaustė širdį.
– Einu medžioti, vaikine!
– Ne! – suriko Džonas ir pažvelgė į brolius. – Henkai! Čarli! Pasakykite tėčiui! – maldavo jis. – Mes juk nekariaujame su moterimis.
Henkas gūžtelėjo pečiais. Čarlis papurtė galvą.
– Tėtis teisus, – pasakė jis. – Viskas nebaigta, kol nebaigta.
Džabalis švilptelėjo savo šunims ir švystelėjo jiems suknią.
– Sučiupkite ją, vaikinai. Sučiupkite ją.
Niekaip nenustygstantys dėl sutrikdytos medžioklės šunys apšniukštinėjo numestą skudurą ir lyg kulkos šovė iš uolos į tamsą, o medžiotojai jiems įkandin, stengdamiesi neatsilikti.
Džonas taip pat bėgo su visais, širdis kone lipo per gerklę, jis slapčia vylėsi, kad jie suklydo ir tai ne Fensė Džoslin, o kas nors kitas.
Fensė nebejautė kojų. Ji nejautė nieko daugiau, tik kūdikį ant rankų ir savo širdį, įnirtingai besidaužančią krūtinėje. Žingsnis, dar vienas žingsnis, dar vienas – staiga ji pasijuto gulinti ant nugaros lapų paklotėje ir žiūrinti į dangų.
– Ne, – suaimanavo ji ir pasivertusi ant šono susirietė į kamuoliuką, apglėbdama ir saugodama kūdikį vieninteliu jai įmanomu būdu. Širdies tvinksniai kalte kalė į ausų būgnelius, alsavimas buvo netolygus, trūksmingas. Ak, jei Terneris būtų išvydęs jųdviejų dukterį. Jis taip didžiuotųsi.
Staiga Fensė pajuto, kaip kažkas mėgina pakelti paėmęs ją už pečių ir kažką kužda į ausį. Ji negarsiai sušuko galvodama, kad persekiotojai ją jau surado, bet po akimirkos suvokė girdinti moters balsą. Atvirtusi ant nugaros ir pažvelgusi aukštyn Fensė pirmiausia išvydo Sakyklos uolą, kybančią virš galvos. Tada sukoncentravo žvilgsnį artėliau ir atsiduso. Atrodo, jai vis dėlto pavyko sutikti raganą.
Moters plaukai buvo tamsūs ir ilgi, supinti į kasą, kuri, permesta per petį, beveik siekė Fensei veidą, kai moteris prie jos atsiklaupė. Jos rankos buvo švelnios, o balsas malonus, kai ragino Fensę keltis.
– Nagi, stokis, mergaite, stokis.
– Negaliu, – sušnibždėjo Fensė. – Kažkas manyje trūko. Aš kraujuoju.
Moteris greitais tvirtais judesiais apčiupinėjo Fensę. Tamsa nuslėpė siaubą jos veide, išvydus po mergina susikaupusią kraujo balą.
– Aš galiu tau padėti, – sušnibždėjo ji. – Tik pasistenk atsistoti. Mano trobelė netoli.
Bet Fensės pasaulis jau traukėsi ir pasikelti bent per centimetrą buvo jai ne pagal jėgas.
– Neleiskit jiems sudraskyti mano kūdikio. – Fensė maldaujamai įspraudė mergytę raganai į rankas.
Priblokšta jaunosios moters apsisprendimo moteris vėl parpuolė ant kelių.
– Aš pasiliksiu. Mes ginsimės nuo šunų, kol ateis medžiotojai, – pasakė ji. – Negaliu tavęs palikti.
Fensė papurtė galvą.
– Jei tai Džabalis Bleiras, jis nužudys ir jus – vien tam, kad prieitų prie manęs.
– Ką tuo nori pasakyti?
– Mano