Vienišas tarp milijonų. Jessica Bird
Читать онлайн книгу.
į Eleną. Šį vakarą ji atrodė nuostabiai. Prigludusia raudona suknele, sukeltais plaukais ir su rubinais, žėrinčiais ausyse ir ant kaklo.
– Šonai, – ausiai mielu akcentu prašneko Elena, – noriu prašyti paslaugos.
– Kokios, mieloji?
Elena pamaloninta nusišypsojo ir Šonas suprato, jog niekas niekada jos nevadina „mieląja“. Medičių giminės palikuonė buvo tokia pat turtinga kaip ir jos viduramžių protėviai. Nors kilminga ir turinti daug pinigų, Elena buvo labai miela moteris. Juodu susipažino prieš daugelį metų ir iš karto pajuto abipusę simpatiją.
– Atleiskite, – įsiterpė fotografas, – ar galėčiau jus nufotografuoti?
Šonas tuoj pat nutaisė neutralią veido išraišką, apkabino Eleną ir pažvelgė į objektyvą. Blyksnis, padėka ir abu su Elena tęsė pokalbį.
– Kokios paslaugos tau reikia?
– Ieškau palydovo į labdaros pokylį.
Šonas tuoj pat susivokė. Neseniai spaudoje buvo paviešintos jos skyrybos su neištikimu vyru. Tas niekšelis bandė prisiteisti dešimtis milijonų dolerių, nors gyveno su meiluže, kuri laukėsi jo kūdikio.
Visas smulkmenas buvo galima perskaityti „Vanity Fair“ ir „New York Magazine“ žurnaluose, bet tai dar ne pati didžiausia blogybė. Aukštuomenė su pasimėgavimu aptarinėjo šias skyrybas, žmonės šnabždėjosi, kad Elena nusipirko jaunesnį vyrą ir nesugebėjo jo išlaikyti. Jis išėjo supratęs, jog Elena negali turėti vaikų ir apskritai yra šalta it žuvis.
Šonas nežinojo, ar Elena gali turėti vaikų, bet neabejojo, jog tekėdama ji karštai mylėjo. Žmonės tokius dalykus greitai pamiršta.
Manhatanas gali būti labai atšiauri vieta, net gyvenant Parko aveniu, prabangiame bute, kuriame įrengta tobula šildymo ir vėdinimo sistema. Tereikia, kad asmeninis gyvenimas taptų viešu skandalu, ir buvę draugai nuo tavęs nusisuka. Aukštuomenės rykliams apkalbos – lyg masalas, sukeliantis nepaprastą jaudulį.
Jei Elena neatvyktų į pobūvį, pasirodytų silpna ir tik dar labiau pakurstytų gandus. Jei pasirodys su Šonu – bus stipri ir gerbiama.
Šonas paėmė jai už rankos.
– Aš visas tavo. Šimtu procentų.
Elena su palengvėjimu atsiduso.
– Ačiū. Man dabar nelengva.
Šonas broliškai apkabino ją norėdamas nuraminti.
– Dėl nieko nesijaudink.
Staiga viršutinėje švarko kišenėje suskambo telefonas. Šonas išsiėmė jį ir pamatęs kodą 617 susiraukė – nežinomas numeris.
– Atsiliepk, – tarė Elena ir pabučiavo į skruostą. – Labai tau ačiū.
– Niekur neik, mieloji, aš tik sekundę. Klausau?
Pasigirdo greitosios pagalbos automobilio sirena ir po pauzės moteriškas balsas paklausė:
– Šonas Obanjenas?
– Su kuo aš kalbu ir iš kur gavote mano numerį?
– Esu Elizabeta Bond, gavau numerį iš jūsų tėvo. Labai apgailestauju, bet turiu pranešti blogą žinią. Jūsų tėvas mirė.
Staiga visas šurmulys išnyko. Vilnijantys pokalbio garsai, liūliuojantys kamerinio orkestro akordai, šaižus netoliese stovinčios moters juokas – viskas dingo, tarsi kas būtų užmetęs juodą antklodę. Visi šimtas penkiasdešimt žmonių salėje tarsi pranyko rūke ir Šonas liko vienas. Tikrovė suaižėjo į daugybę mažų dalelyčių, o jis lyg beformė rūko masė sklendė nerealiame sapno peizaže – nebejautė grindų po kojomis nei telefono rankoje, nei savo kūno. Negalėjo prisiminti, ką veikia šioje salėje, persisunkusioje kvepalų aromato, žėrinčioje krištolo sietynais.
– Kada? – nevalingai iš burnos išsprūdo klausimas.
– Mažiau nei prieš valandą. Antras širdies smūgis.
– Kada buvo pirmas?
– Prieš šešias dienas.
– Prieš šešias dienas? – paklausė Šonas visai ramiu balsu.
Moteris akimirką sudvejojo, lyg nerimaudama dėl jo dvasinės būklės. Taip, tikriausiai ir jis liūdi. Ji atsikrenkštė.
– Iš karto po pirmojo jis buvo atvežtas į ligoninę ir atgaivintas, bet širdies raumuo smarkiai nukentėjo. Angiograma parodė, kad kraujagyslės užsikimšusios, deja, jūsų tėvas neištvėrė operacijos.
Lyg pro miglą Šonas išgirdo skimbčiojant ledo kubelius, pažvelgė žemyn – jo rankoje tirtėjo džinas su toniku. Jis pastatė gėrimą ant stalo.
– O kas toliau? – paklausė įsikišdamas ranką į kelnių kišenę.
– Palaikysime jo kūną čia, ligoninėje, kol šeima pasiruoš. – Nesulaukusi atsakymo moteris paklausė: – Pone Obanjenai? Ar jūs pasirūpinsite laidotuvėmis? Alio?
– Taip, atskrisiu šį vakarą. Ką man daryti atvykus į ligoninę?
Moteris ėmė aiškinti, kam skambinti ir kur eiti, bet Šonas nebesiklausė. Jei ko nors reikės ar kas nors bus neaišku, paskambins bendruoju informacijos numeriu.
– Labai jus užjaučiu, – apgailestaudama tarė moteris. Jos balse pasigirdo nuoširdaus liūdesio gaidelės. – Aš…
– Jūs slaugytoja?
– Taip, bet jūsų tėvas nebuvo mano pacientas, jis buvo…
– Ačiū, kad pranešėte. Atleiskite, bet turiu paskambinti keletui žmonių. Sudie.
Šonas baigė pokalbį ir įsispoksojo į telefoną. Tikriausiai tėvas nurodė jį kaip artimiausią giminaitį, štai kodėl moteris turėjo jo telefono numerį.
– Šonai? Kas nors atsitiko?
Jis pakėlė akis į Eleną. Prireikė keleto sekundžių ją atpažinti, bet galų gale susirūpinusios rudos akys privertė atsipeikėti.
– Mano tėvas mirė.
Elena aiktelėjo ir uždėjo delną jam ant rankos. Tuo metu kažkur minioje sugriaudėjo balsas:
– Šonas Obanjenas, kaip mane gyvą matot!
Prie Šono kaip koks meškinas dramblojo vežėjų bendrovės konglomerato savininkas. Žmogus jis buvo nevikrus, kaip ir jo krovininiai, milijonus tonų sveriantys laivai, kuriuos šis vyras siuntė į vandenynus, o gerklę laidė lyg tikras krovikas. Laikantis Manhatano taisyklių jis buvo pakviestas šį vakarą, nes tam tikslui paskyrė penkis milijonus dolerių.
– Aš juo pasirūpinsiu, – sušnibždėjo Elena, – o tu eik.
Šonas linktelėjęs nuėjo ieškoti užpakalinio išėjimo, vengdamas žmonių, kurie galėjo ko nors iš jo norėti. Braunantis pro minią staiga apėmė kvapą gniaužianti panika.
Galų gale, ištrūkęs pro avarines duris į lauką, jis susilenkė ir atsirėmė delnais į kelius. Įkaitęs vasaros oras, srūvantis į plaučius, dar labiau sustiprino dusulį, Šonas atlaisvino kaklaraištį.
Miręs. Jo tėvas miręs.
Jis ir jo broliai pagaliau laisvi.
Šonas prisivertė atsitiesti, tvardydamasis persibraukė delnu per plaukus. Tas skambutis jam atnešė laisvę. Pakėlęs galvą pažvelgė į dangų, kuriame žibėjo pavienės žvaigždės, ir susimąstė apie slaugytojos balso intonaciją, liūdesį ir gailestį, nuskambėjusį jos žodžiuose.
Kaip ironiška: svetimas žmogus gedi jo tėvo. Dievaži, jo sūnūs tikrai negedės.
2
Baigusi