Paslapčių našta. Carol Marinelli
Читать онлайн книгу.
taurę į ekraną, kai išvydo į bažnyčią atvykstantį Santą, besikalbantį ir juokaujantį su Aleksandru, tyliai mąstydama, kad juodu pradedant genuose tikrai burbuliavo brangus šampanas.
Iš pirmo žvilgsnio juos palaikytum dvyniais: abu aukšti ir plačiapečiai, abu trumpai kirpo juodutėlius plaukus, abiejų akys gundomos ir tamsiai žalios, bet skirtumų buvo. Aleksandras vyriausias, ir tie dveji brolius skiriantys metai turėjo reikšmės.
Aleksandras, pirmagimis velionio Karlo Korečio sūnus, nuožmesnis, o Santo asmenybė lengvabūdiškesnė, jis linksmesnis ir labai mėgo flirtuoti, bet vis tiek kartais elgdavosi labai arogantiškai.
– Dabar pat atvažiuok manęs, – liepė Santas, tarytum užtvirtindamas jos mintis. Ela lėtai iškvėpė, sakydama sau, kad po kelių savaičių, jei tik gaus darbą, į kurį kandidatavo, visi Korečių skandalai ir dramos taps praeitimi. Ji nė iš tolo neįsivaizdavo, ką reikš dirbti Santui. – Visur pilna žurnalistų, – perspėjo jis, taip nurodydamas apsirengti elegantiškai – net ištikus krizei išvaizda buvo svarbi. – Sėsk į taksi, paskui paimk mano automobilį ir privairuok prie viešbučio durų. Kai būsi vietoje, parašyk žinutę.
– Nepakenčiu vairuoti tavo automobilį, – prabilo Ela, bet žodžius vėl pasitiko tyla. Metęs nurodymus Santas tikriausiai pamanė, kad mergina pašoko jam spragtelėjus išpuoselėtais pirštais, ir jau padėjo ragelį.
– Šunsnukis, – sušnypštė Ela ir išgirdo jo balsą.
– Tikrai, tu mane myli.
Ela buvo pernelyg suirzusi, kad susigėstų.
– Sekmadienio rytais man patinka pagulėti.
– Ką padarysi.
Dabar jis tikrai padėjo ragelį.
Po kelių savaičių viskas baigsis, sakė sau Ela kviesdama taksi. Moteris kitame laido gale taip pat buvo apsnūdusi ir pasakė Elai, kad automobilis atvažiuos po trisdešimties minučių, o jai tai tiko. Ji išsiropštė iš lovos ir patraukė tiesiai į dušą, paskui atsistojo priešais veidrodį, bet tegul Santas nesitiki, kad prisidažys. Vis dėlto persigalvojo, mat, kad ir kaip būtų, Santas yra jos viršininkas, o ji į darbą žiūrėjo labai rimtai. Taigi, užuot pasitepusi blakstienų tušu ir lūpų blizgiu – įprastai savaitgaliais ji dažydavosi tik tiek, jei išvis dažydavosi, Ela čiupo makiažo šepetėlius, paskui susiglostė plaukus ir surišo į žemą uodegėlę. Pasirinko tamsiai pilką sijoną ir permatomą gelsvą palaidinę ir apsiavė batelius žemais kulniukais.
Vienas darbo pas Santą pranašumas – drabužiams skirti pinigai.
Tiesą sakant, tai vienintelis pranašumas.
O Elai drabužiai nelabai ir rūpėjo!
Išgirdusi, kaip lauke prie nedidelio nuomojamo buto pypteli taksi, Ela dar kartą apžiūrėjo, kaip atrodo, prieš išlėkdama pasičiupo Santo rankinę, kaip ją vadino, ir pasitikrino, ar turi atsarginius jo automobilio raktelius. Ryto saulėje prisimerkė ir nužvelgė ryškias nuostabaus Palermo gegužę spalvas. Vandenynas žvilgėjo, o miestas, regis, dar miegojo. Visa Sicilija, be abejo, iki išnaktų laukė naujienų.
– Buongiorno. – Ela nurodė taksistui prabangaus viešbučio, kuriame apsistojęs Santas, adresą, atsilošė ir klausėsi rytinių radijo naujienų.
Žinoma, net perskaičius laikraščių antraštes vis dar pasakojo apie paliktą Korečių jaunikį.
O taksistą naujienos, be abejonės, nepaprastai džiugino.
– Bėda! – kalbėjo. – Lyg vestuvės sujungtų Korečių ir Batalijų šeimas… – Jis ir toliau linksmai plepėjo, nežinodamas, kad veža ją susitikti su Santu. Ela nusprendė nieko neatskleisti. Santas jai nepasakojo apie įvykius šeimoje. Tiesą sakant, kaskart bendraudamas su šeimos nariu kalbėdavo taip greitai, kad ji beveik nesuprasdavo, kas sakoma.
– Ar šeimos visada pykosi? – pasidomėjo Ela.
– Visada, – atsakė vairuotojas ir pridūrė, kad dviejų šeimų nesutaikė net Salvatorės Korečio mirtis prieš kelias savaites. – Korečiai net tarpusavyje kariauja.
Šitai Ela žinojo. Nors Santas mažai pasakojo apie savo šeimą, Ela nuolat turėjo rūpesčių dėl besikivirčijančių pusbrolių Korečių. Šeima buvo labai susiskaldžiusi, visi prisidengdami giminės imperija stengėsi vieni kitus pranokti. Stengėsi perspjauti vienas kitą ir ne tik tapti geriausiais darbe, bet ir turėti geresnius automobilius, moteris, žirgus. Elai tai pabodo. Įkyrėjo tamsios paslaptys ir žmonių pinklės.
Vis dėlto teks su tuo dar ilgėliau taikytis, jei tik Santas padės pasiekti aukštesnę pakopą, kurios ji taip troško. Ji vis klausinėjo, ar galėtų bent viename jo filmų padirbėti jaunesniąja režisieriaus padėjėja.
– Presto, – atsakydavo Santas, o paskui, kaip dažnai darydavo kalbėdamas su ja itališkai, dar ir tyčia išversdavo. – Netrukus.
Na, netrukus ji dings.
Ela paprašė vairuotojo sustoti, nupirko kavos ir vėl įlipo į taksi.
Artėjant prie viešbučio Ela paprašė vairuotojo ją išleisti požeminėje stovėjimo aikštelėje. Privažiavusi išvydo, kad Santas nemelavo – aplinkui sukiojosi daug žurnalistų ir apsauga buvo sustiprinta. Ela mielai parodė asmens pažymėjimą, sumokėjo taksistui ir sunerimusiam patarnautojui pasakė norinti pati pasiimti viršininką.
Ela įsmuko ant priekinės sėdynės ir užuodė ne odą, bet pažįstamus prabangius Santo kvepalus. Prieš užvesdama variklį nusiuntė jam žinutę ir pranešė, kad yra rūsyje ir atvažiuoja jo pasiimti.
Variklis suriaumojo vos spustelėjus paminą, ir ji nurūko per aikštelę, stengdamasi nepaisyti plyksčiojančių kamerų, kai pastebėję veiksmą sujudo paparacai.
Nagi, Santai, – burzgiant varikliui sumurmėjo ji, kameroms spragsint džiaugėsi vis dėlto pasidažiusi ir nerimavo, kad paskambinęs jai vyras galbūt užmigo. Bet štai išvydo jį vis dar su vakarykščiu kostiumu kiek netvirtai žengiantį automobilio link. Pamačiusi, kokios jis būklės, Ela suspaudė lūpas. Žiniasklaida šitai tikrai panaudos. Kostiumas suplėšytas ir nešvarus, be to, jį puošė kelios šviežios mėlynės. O pamėkliškai išblyškusi oda tik pabrėžė, kad jis nesiskutęs.
– Buongiorno! – garsiai ir guviai pasisveikino Ela jam įsėdus.
– Labas rytas, Ela.
Tai buvo jų žaidimėlis, pradėtas dar per pokalbį dėl darbo. Ela, pasiryžusi parodyti, kaip puikiai kalba itališkai, mėgindama įtikinti, kad net būdama australė tinka šiam darbui, prisistatė itališkai.
Santas nė nemirktelėjęs atsakė angliškai, įrodydamas viršenybę ir taip pasakydamas, kad angliškai kalba geriau nei ji itališkai, o tai, žinoma, buvo tiesa. Bet, kaip paaiškėjo, Elos italų kalbos žinių pakako darbui gauti. Tačiau būdami dviese juodu dažniausiai bendraudavo angliškai, išskyrus šį abipusį žaidimą.
– Maniau, nori, kad atrodytume elegantiškai.
Jis tik susiraukė.
– Sakei, kad visur pilna žurnalistų.
– Taip ir yra, – ištarė Santas. – Aš tik perspėjau tave.
– Prašau. – Ela padavė jam kavos.
– Reikia ir Aleksandrui nupirkti, – pasakė Santas.
– Jau nupirkau.
– Tada važiuojam.
Jie išrūko iš aikštelės.
– Kodėl tavo automobilyje mechaninė pavarų dėžė? – pasiskundė Ela, nes buvo įpratusi vairuoti su automatine, nors Santas, žinoma, to nelaikė tikru vairavimu. Bet jis neatsakė, tik sėdėjo neįprastai tylus, o automobilis